Akmenėliai

Todėl visi, kurie susirenka į autobusą, yra man atgaiva, pamoka, pastaba arba naujai kylantis klausimas. Todėl aš visuomet kažką laimiu, net jei važiuoju tik iki Mikolaikų. Ir visuomet pralaimiu, nes tik po kelionės matai savo klaidas ir tik po kelionės jau žinai, ką reikėjo daryti kitaip. Ir taip kiekvieną kartą, ir ačiū Dievui, kad šitame darbe laimėti aukso puodą neįmanoma.
Susikvietėm žmones, pažadėjom, kad bus gerai ir jau antrą kelionės dieną sugedo autobusas. Aiškiai žinau, kad visi nervinosi ir viduje telkėsi ūkai, bet per keturias katastrofiškai ilgas nežinios valandas nei vienas iš 46 žmonių nenustojo šypsotis. Romui tai jau ne pirmas kartas, bet vietoj dejonės „nejaugi ir vėl“, jis kaip tikras ekstremalių situacijų ekspertas išsitraukė teisingą gėrimą ir visus pavaišino, kažkas suorganizavo bendrą stalą, vaikai įsitraukė žaisti ir kai galų gale pajudėjom, visi plojo ir net nenukabino širdelių su užrašu: „Šiandien bus gera diena“. Mums tai tikrai buvo gera diena, nes tokios tolerancijos ir spontaniško susiklausymo tiesiog nebūna. Greitai mintyse atsiprašiau visų, kam buvau nepakanti ar kritiška, o jau nebeatsimenu, kada tai buvau dariusi…
Fantastiško grožio „akmenėlis“ buvo rytas prieš vykstant į Veneciją – mūsų moterys išplasnojo iš viešbučio, apsivilkę suknelėm: lengvos, šviesios, švytinčios. O Aurelija išvis smeigė į paširdžius – ilga gelsva lininė suknelė ir nėriniuotas smėlio spalvos skėtukas nuo saulės… Taip gražu buvo, kad daviau sau žodį niekada į Veneciją nebeplaukti su bridžais, kapriais, pusdžinsiais ir marškinėliais po 1 eurą. Vilkėsiu suknelę, nors ir nutrintų rietukus, nes tai ne tik gražumas, tai ir džiaugsmas, ir pagarba Venecijai ir kažkokia ore plevenanti ypatingai pakili nuotaika. Ir aš būsiu graži, ir jauna, ir ne vadovė, o moteris. Pamatysit…
Paskui vyko toks vaikų koncertas ir mamytei dainą dainavo Domukas, septynerių metų pilietis.

Domukas. Viskas iš širdies

Taip nuoširdžiai ir rimtai, kad gumulas atsistojo gerklėje. Atsisukus į visą grupę veidu ir bijau, kad gėdingai neapsiverkčiau, o gumulas kyla… Toks tas vaikų (tų pačių, kurie zirzia, chaotiškai triukšmauja, kaulija nupirkti jau trečią porciją ledų) valantis šventas tyrumas. Ir, kaip visuomet, smagus kelionės pabaigos momentas – nominacijos.

Dagnė

Fausta

Ignas

Irma

Justė

Pijus

Vera

Arminas

Nėra ką komentuoti, visi žinote, kas tai yra, bet tiems, kurie skeptiškai vertina šitą kelionės momentą, siūlau tiesiog pažiūrėti į nominantų veidus. Kitais metais birželio viduryje planuojama kita „šeimos kelionė“ – nardysim po Europos parką ir Fantazialendą. Pasiruošimo darbai turi prasidėti jau šiandien: ant palangės rikiuojamos kiaulės – taupyklės, planuojamas atostogų laikas, priimamas tvirtas sprendimas: mokysiuosi labai gerai arba labai labai gerai. Ir pasisiūkite didelį maišą dar neregėto grožio akmenėliams…

Nuo Titano kalno San Marine

Ir tada San Marinas negali nepadaryti įspūdžio: viduramžiškos gatvelės, Raganų perėja, nuo miesto sienų atsiveriantys peizažai – giedrą dieną akis užkabina net Adrijos jūrą. Kaip visada, laiko San Marine buvo maža. Norėjosi pabūti visą dieną. Aš esu buvusi San Marine vakare.

Tarp San Marino bokštų

Jėga, kai nebeveikia parduotuvės. Vaikščiojom lėtai, degė žibintai, iš kavinukių santūriai sklido klasikinė muzika, visa grupė susėdom prie skardžio krašto prilipusioje kavinaitėje. Nežiūrėjom į kainoraštį: gėrėm vyną, ragavom sūrį, ir maloniai šnekučiavomės. Tada ir supranti, ką reiškia mylėti save. Bet nieko, brangieji, ateis dar toks laikas, kai galėsime keliauti taip, kaip tikrai yra gerai.

San Marine. Pakilėti virš žemės

Ateis toks laikas, kai galėsim mėgautis, žiūrėdami į ramius ir laimingus savo grupės žmones, o ne į užsieniečius.

Kalnų tyloje, kur tik uolos ir vėjas palaidas…
Nei tu parašysi, nei tu parodysi, nei išreklamuosi…

Pakelėjas į... dangų

Tik paprastas panoraminis pakilimas į Gerlitzeno kalną, valandėlės pasivaikščiojimas, stebint kylančius parasparnius, tik paprastas nusileidimas, grožintis aukštai kalnuose sutūpusiais nameliais, Osiacher ežero smaragdiniais vandenim, besiganančiom karvėm…

Osiacher ežeras mums po kojomis

O kaip giliai įkvepi oro, net gerklę užspaudžia. Ir net nežinai, kodėl? Labai sunku įrodyti, kad važiuojant per Austriją reikia stabtelėti ir pakilti į kalnus. Sunku todėl, kad tas kalnų jausmas mums, lietuviams, nėra prigimtinis: mes nemokam jo aprašyti, išsakyti – nerandame tinkamų žodžių. Tik jaučiame, kad viduje kažkas apsivertė kūliu. Gal, sakau, širdis? O gal dar kažkas, ko mes neapčiuopiame…

Mes norim apčiuopti viską!

Venecija ir balandžiai - neišskiriami

Balandžiai ištrūko iš dožo rankų ir nuplasnojo po bazilikos skliautais. Tada buvo išleistas įsakas, skelbiantis, jog nuo šiol miestelėnams draudžiama gąsdinti balandžius, o privalu jais rūpintis. Jau šimtmečius šioje aikštėje burkuoja balandžiai, jie tapo neatsiejama miesto istorijos ir tradicijų dalimi, netgi labiausiai visame pasaulyje žinomu simboliu. Ir staiga Venecijos valdžia susisgribo, kad 40 000 Venecijos balandžių populiacija kakoja… Prasidėjo karas su „skraidančiom žiurkėm“, kaip juos pavadino miesto meras. Karas miestui kasmet kainuodavo 850 000 eurų, dar per metus kiekvienam Venecijos gyventojui balandžiai kainuodavo 275 eurus (neaišku, kiek išties kainuodavo, bet taip valdžia skelbė; čia turbūt bus kaip su auksiniu Kauno pilies aikštelės tualetu). Siekiant ribojimų efektyvumo Šv. Marko aikštėje net buvo uždrausta tradicija per vestuves mėtyti ryžius, nes juos paukščiai taip pat sulesdavo. Galiausiai įvedė baudas turistams, lesinantiems balandžius. O mes kiekvienas baltame vokelyje turėjome dožų burtą, išrašytą iš „Didžiosios dožų paslapčių knygos“ (žinot tą knygą su tymo viršeliu ir žalvarine spynele), o burtas slėpėsi tarp perlinių kruopų ir jo negalima buvo perskaityti, pirmiau neišbarsčius kruopų balandžiams. Jaučiat, kaip rizikavom? Na ir „segė“ policininkai mūsų turistus. Bet mūsų moterys gražios ir žavios… Jei italas, nors ir eidamas pareigas, atsispirtų mūsų moterų šypsenom ir naiviai klapsinčiom akim („O argi negalima? Aš to nežinojau… Scusi, kapitano, scusi…“), tai reikėtų pasilenkti ir pažiūrėti, ar jo kojinės ne žydros. Viskas baigėsi gerai, bet turbūt jau paskutinį kartą patyriau malonumą, stebėti balandžiais nutūptus mūsų turistus: jų staiga atsivėrusį švelnumą, džiaugsmą, sentimentalų balsą… Daugiau taip nedarysiu, nes policininkų jau randasi daugiau nei balandžių.

Kur dar pamatysi tokias instaliacijas...

Veneciška akimirka

Akvafanas ir Mirabilandija – nebūtinai vaikams

Mirabilandijos pramogų parko siautulys

Aišku, kad vaikai čia ošė, o tėvai iš parkų grįžo tarsi atidirbę dvi pamainas prie konvejerio. Bet, kaip pasakė Nida, vaikystėje mes to neturėjome, dabar kompensuojame. Vaikščiojom su vairuotoju Vytautu. Tikra bėda, turėjom eiti ir eiti nuo vieno atrakciono prie kito: nei pasėdėti, nei ramiai kavos išgerti… Štai ką reiškia sugrįžti į vaikystę, kai tau jau po septynių…

Vandens procedūros Mirabilandijoje

Vandens atrakcionai karštą dieną - didžiausia atgaiva

Casabepi namas Burano saloje

Tuo laikotarpiu Bepi pradėjo tapyti. Jis ištapė savo namo vidų ir išorę ryškiom spalvom „psichodeliniais“ motyvais, tačiau sekdamas, kad namo dizainas atitiktų tipiškas tradicines Burano salos spalvas ir formas.
Bepi susirgo ir 2002 metais mirė. Visą gyvenimą juo rūpinosi sesuo Albertina. Taip dažnai būna italų šeimose: jei brolis nevedęs, namų ekonomės ir moralinės rėmėjos pareigas atlieka sesuo. Albertina taip pat gimė šiame name, bet po brolio mirties namą jai teko parduoti. Namą nusipirko Mara Bon, šalia esančios nėrinių parduotuvėlės “Casa del Merletto” savininkė. Kai ji buvo dar maža mergaitė, namo kieme stebėdavo Bepi sukamus filmus, su kitais vaikais kūrė vaidinimus ir tai buvo šviesiausi jos vaikystės prisiminimai. Mara labai gerbė Bepi atminimą ir namą pavedė restauruoti savo sūnui Stefano ir parduotuvėlės darbuotojui Giorgia Enzo. Šie susirado 80 – tųjų metų nuotrauką ir pagal ją namą restauravo. Mes pamatėme namą, reprezentuojantį Burano salą visose atvirutėse ir kelionių vadovuose.
Gražu, bet labiausiai mane sužavėjo nėriniuoti naujagimių krikšto rūbeliai. Ir ne kosmosą kainuoja – 20 EUR. Mintyse perkračiau visas drauges, pažįstamas, draugių dukras – nei vienos besilaukiančios. Baisiai norėjosi pirkti. Ne dėl to, jog reikia, o dėl to, kad gražu, tyra, nunerta su meile.

Murano stiklo pasaka

Link Murano salos

Išlipę iš garlaivio iš karto patekome į dirbtuvę, kurioje stebėjome, kaip gaminami stiklo dirbiniai: iš įkaitinto stiklo kamuoliuko mūsų akyse per keletą minučių keliais pasukimais ir nugnybimais gimė vazelė ir arkliukas. Už manęs sėdėjo patys mažiausi turistai – Pijus ir Dominykas. Ne meisto šou, jų komentarai buvo įdomiausi: „O, žiūrėk, skylę padarė! Gerai, kad sutikom plaukti į salas, ane?“

Murano sala. Stiklo dirbtuvės

Murano kažkuo primena Veneciją, bet čia beveik nėra kaukių, rūbų, batų parduotuvėlių, vien stiklas, stiklas, stiklas…Venecijoje stiklo nusipirksi pigiau, bet jei nori tikrai gražaus, originalaus ir vertingo kūrinėlio, reikia plaukti į Murano. Žinoma, jei turi gerus stabdžius, nes čia galima eiti 1000 eurų per valandą greičiu.

Murano stiklo skulptūra

Burano sala

Kelionės programoje buvo įrašyta tik Venecija, o laiko turim visą dieną. Sumąstėm, kad reikėtų nuplaukti ir į Burano, Murano salas. Bet taisyklę žinote: jei nors vienas turistas pasako „ne“, programos keisti negalima. Visi 46 pasakė „taip“, todėl malonumas buvo ilgesnis. Diena karšta ir alsi, vaikai pavargo, bet laikėsi taip puikiai, kaip tik galėjo.

Burano – spalvotų namų miestelis
Tai greičiau kaimas Venecijos lagūnoje. Pavadinimas kilęs iš senovės romėnų žodžio „buriana“ (durys). Kadaise barbarai visiškai sugriovė romėnų miestą Altino. Šio miesto plytos buvo panaudotos salos namams statyti. Susikūrus Venecijos respublikai, Burane gyveno 8000 vargingai besiverčiančių žvejų ir ūkininkų (dabar 3000). Viduramžiais dažnai siausdavo infekcinės ligos. Norėdami dezinfekuoti namus, žmonės juos dažė baltomis kalkėmis. Tie namai, kuriuose nebuvo infekcijos židinių, galėjo būti spalvoti. Burano gyventojai, norėdami pabrėžti, jog jų namai švarūs, pasirinkdavo kuo ryškesnes vaivorykštės spalvas. Lygiai tokiom pat spalvom žvejai nudažydavo ir savo valtis: naktį, grįžus iš žvejybos, apšilus grapa ar vynu, taip būdavo lengviau rasti savo namus (o gal tiesiog tos spalvos dažų likdavo).
Burano gyventojai nuo seno vertėsi ne tik žvejyba, bet ir nėrinais.Kruopščių nėrinių siuvinėtojų dėka sala po truputį suklestėjo. O nėrinius, tuos pačius garsiuosius subtiliuosius Venecijos nėrinius, dažnai neria kolektyviai: 4-5 moterys vieną nėrinį.

Burano sala

Apie nėrinių verslo atsiradimą pasakoja labai graži legenda. Nerti nėrinius, savo subtilumu primenančius jūros bangų keliamus purslus, šios salos moteris įkvėpė undinėlė. Seniai, seniai, vienas jaunas susižadėjęs žvejas išplaukė į ilgą kelionę rytų link. Plaukdamas jis išgirdo dainuojant jūros sirenas. Jų dainos suviliodavo ir užburdavo vyrus; tuos, kurie pasiduodavo nevaldomoms aistroms, ir pražudydavo. Jaunasis sužadėtinis, laikydamasis pažado merginai, sugebėjo atsispirti undinių kerams ir savo ištikimybe sužavėjo visų sirenų karalienę. Ji uodega sudavė į vandenį: iš bangos purslų iškilo neįtikėtino grožio ir plonumo nuometas jaunajai. Vestuvių dieną pasipuošusi nuostabiuoju nuometu, mergina sukėlė ne tik susižavėjimą, bet ir pavydą. Nuo to laiko merginos ir moterys stengiasi pakartoti sirenos sukurtą įstabų veliumą. Pasirinkdamos vis plonesnius siūlus ir adatą, jos sukūrė visą nėrinių gamybos sistemą. Nenaudodamos jokios medžiagos, iš plonų mazgelių moterys sukurdavo pasakiško grožio nėrinius su gėlėmis, geometrinėmis figūromis ir gyvūnų motyvais.
Norint sukurti originalų nėrinį, turi dalyvauti ne mažiau nei penki skirtingi asmenys. Kiekviena meistrė yra įvaldžiusi vieną konkretaus mazgo schemą, jį atlieka greičiausiai ir tiksliausiai.

Burano sala

Jau mažos mergaitės buvo mokomos siuvinėjimo, o sulaukusias 12 – 13 metų atiduodavo į specialias siuvinėjimo mokyklas. Neišgalinčiose už mokslą sumokėti šeimose, mergaitės dirbdavo namuose. Jau aštuntą valandą ryto jos kibdavo į darbą ir iki saulėlydžio nerdavo savo svajonių nuometą. Vasarą visi kiemai būdavo pilni moterų ir merginų su rankdarbiu rankoje…

Tęsinys bus.

Su simpatiškaja Olga

Jeigu nieko nesugalvojate, tai paieškokite atsakymo toliau.

Vos atvykęs į parką ir pamatęs tolumoje vaikštant Olgą, visiems pasakiau: su šia moteriške važiuosim į safarį autobusu.
Keliauninkai tik susižvalgė ir nieko nesakė. Tačiau kai prie mūsų grupės privažiavo Olgos vairuojamas autobusas, daugelis išsižiojo.
“Galvojau, kad ir vėl pokštauji. Na, Tu mėgsti rimtu veidu porinti apie visai nerimtus dalykus”,- pasakė viena keliauninkė.
“Hehe”, – paantrino jai kitas. “O aš pamąsčiau, kad tikriausiai tai bilietų kasininkė į darbo vietą eina.”
“Arba tvarkyti kokio autobuso…” – pridūrė trečiasis.
“Nejaugi tau tikrai praėjusį kartą patiko?” – Olga irgi negalėjo patikėti vėl išvydusi mane.

Anksčiau važiavusieji liko be proto patenkinti, tad kam eksperimentuoti?
Ir, iš tiesų, negi įmanoma neįsimylėti šios moteriškės iš pirmo žvilgsnio?

P. S. Ir dar vienas fotopriminimas, grįžusiems 2010-06-27 d. iš Vokietijos. Ar pamenate šį buteliuką?

Ar pamenat?

Mus į kalną užtraukė tikrų tikriausias garvežys

Mes dairėmės į apylinkes – gal savo nuosavos šmėklos ieškodami, o gal tiesiog norėdami išvysti nepakartojamų vaizdų:

Kalnai, kur raganos renkasi šventę švęst

Po dienos Heidės parke vienas per kitą pasakojom įspūdžius apie nugalėtas baimes. Kas nugalėjo aukščio, kas vandens, o kas dar kokią kitokią baimę.
Bremene laimingų ir nelaimingų meilės istorijų klausėmės ir norus galvojome. Beveik visi po norą sugalvojo prie Brėmų miesto muzikantų, o kai kurie turėjo progą dar vieną troškimą užminti kitoje – ypatingoje – vietoje.
Aš pats neatsispyriau pagundai po dešimties metų toje pačioje vietoje sugalvoti norą. Štai ta vieta:

Sugalvoti nesugalvoti norai

Mūsų nedaug – bet esam draugiški. Pokštaujam, smaginamės, kvailiojame ir linksminamės. Ir vienintelis iki šiandienos pastebėtas blogumas yra tik tas, kad kelionė jau persirito į antrą pusę. Ji artėja prie pabaigos…
Ir vis tik drąsiai galiu pasakyti: pavydėkite tie, kas trumpiausią metų naktį sutikote lietingame krašte. Vokietijoje – puiku. Smagu. Gera. Sąrašą galiu pratęsti daugybe kitų pačias teigiamiausias emocijas atspindinčių žodžių.
Ačiū mano Zuikiui – už pagalbą (dainuojant dainą) ir drąsą (Zuikis, būdama jauniausia grupės keliauninkė, išbandė tokius atrakcionus, kuriuos ne visi suaugusieji įveikė).
Nepamirštu ir mamos su dviem vaikais – jie į kelionę skubėjo taip, kad Kauno pilies aikštelėje atsirado visa valanda anksčiau (“…kad tik nepavėluotumėm!”).
Džiugu matyti ir kelionės pradžioje buvusį nedrąsiausią iš panevėžiečių ketveriukės, kuris nenorėjo eiti prie mikrofono, bet dabar kaip lygus su visais šėlsta.
O ką kalbėti apie “Smailų” komandą! Klausimas kuo Harco kraštas yra svarbus Lietuvai iš karto pasirodė kietas riešutėlis visiems. Tačiau vos užsiminus, kad svarba slypi žmogžudystėje, viena “smailietė” iš karto atsakė: Kvedlinburgo (miesto, esančio Harco regione) analuose buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas (kaip tai susiję su žmogžudyste – išsiaiškinkite patys).
O kur dar jaunoji “galiorkos” atstovė… Būdama dešimties metų savo žiniomis apie Lenkiją nustebino visus!
Jau nekalbu apie tris klaipėdietes, kurių gera nuotaika neįmanoma neužsikrėsti.
…ir operistai – kurie dramatiškais operiniais balsais sudainavo “Du gaidelius”…

Pavydėkite! Nes pas mus – tikrai smagu!
Ir tai dar ne viskas – ryt keliausime į Serengečio parką.

P. S. O gal įtariate, kur važiuoja traukinukas iš nuotraukos? Ir kur savo nuosavų šmėklų ieškojome? Pasufleruosiu: susiraskite kažkurios “Excursus” kelionės programą

Kur ir kada fotografuota?

Berlynas šiomis dienomis gyvena futbolo čempionato ritmu. Visur pilna informacijos apie rungtynes: restoranuose ir kavinėse pristatyta dideliausių televizorių, transliuojančių rungtynes tiesiogiai, daugybė žmonių dalinasi įspūdžiais vidury gatvės (net ir nepažįstantys vienas kito atidžiai klauso, ar tik ne apie futbolą šneka praeiviai). O kai žaidžiamos itin svarbios rungtynės (t. y. kai žaidžia Vokietijos rinktinė), informacijos mieste galima rasti dar daugiau. Kad ir metro stotyse – tablo, kuriuose paprastai rašoma info apie atvykstančius ir išvykstančius traukinius. Štai kaip atrodė tablo per pertrauką po pirmojo kėlinio:

Berlyno metro informacinė lenta. Vokietija-Serbija 0:1

Po rungtynių visi transporto tablo plyšavo: “Vokietijos nesėkmė: Vokietija – Serbija 0:1″:

Informacijai apie futbolą visur vietos užtenka. Daug maloniau pranešti apie pergale, bet ne šį kartą...

Liūdesys Berlyno gatvėse.

Ai, pasitaisau: vokiečiams liūdna iki šiol – nors jau kelios valandos praėjo po rungtynių. Gatvėse vis dar ramu, žmonių beveik nematyti (kaip nustebau S Hauptbahnhof stotyje dienos metu pamatęs tuščią traukinį – kai paprastai ten prilipa marios žmonių!). Didelį liūdesį išduoda ir tai, kad televizoriai baruose yra išjungiami, o stalai lauko terasose sudedami. Niekas nebesitiki futbolo žiūrovų. Po tokio akibrokšto, įtariu, futbolas Berlyne bent kuriam laikui praras sporto karaliaus pozicijas. Nors…

P. S. Rytoj Berlyne – Christopher Street Day. Šiandien jau uždaryta Birželio 17-osios gatvė, prieigos prie Pergalės kolonos (Siegessäule), o prie Brandenburgo vartų ruošiamasi dar vieneriems neramumams. Tokios eitynės paprastai abejingų nepalieka.

P. S 2. O gal kas norit kitą savaitę į Serengetį ir Heidės parką? Lekiam? Aš netveriu, kaip laukiu tos kelionės

čia jums žadėtas vaizdelis iš Berlyno.
Kam už jį ačiū? Lukui ar Laurynui?).
Ir ko gi tik nepadarysi dėl gero kadro.
Gero pasisėdėjimo jums rytoj, o mudviejų su Rasute įspūdžių luktelkit.
Linkėjimai iš Berlyno.

Fotosesija Berlyno centre

Atrodo tai buvo tik trumputė ekskursija, tačiau įspūdžių liko nemažai ir pažinimo faktų taip pat. Tokia šaunių turistų grupė buvo labai punktuali, drausminga, linksma tad visų jų lauksiu kitose kelionėse ir sakau jiems visiems – SĖKMĖS!