Atrodo tai buvo tik trumputė ekskursija, tačiau įspūdžių liko nemažai ir pažinimo faktų taip pat. Tokia šaunių turistų grupė buvo labai punktuali, drausminga, linksma tad visų jų lauksiu kitose kelionėse ir sakau jiems visiems – SĖKMĖS!

Gera nuotaika, kūrybingos jėgos, šilti prisiminimai ir puiki sveikata Jus telydi kiekvieną dieną!

Tos magiškos rudens spalvos...

Su meile

mane-veza.lt

Atsisveikinę su jūsų artimaisiais tėviškėje, pajudėjome link pirmojo kelionės tikslo – viešbučio Lenkijoje . Tai neįspūdingiausia maršruto dalis bet, deja, tenka išbandyti sesės Lenkijos teikiamus „malonumus“, bet žinokit, jeigu keliavote per šią šalį prieš gerus 5 metus, tai dabar keliai yra mažiau remontuojami ir turi daugiau apvažiavimų . Galbūt ši kelionės atkarpa skamba kiek nuobodžiai ir varginančiai, tačiau taip tikrai nėra. Tai pats geriausias laikas visiems susipažinti, susilipdyti kaip vienas kumštis, juk esam maža tauta ir turim pasauliui parodyti, kokie draugiški ir vieningi galim būti. Taigi, kad visi žinotų, kas su kuo keliauja, kiekvienas trumpai pateikė savo dosjė. Kai kuriuos kamavo mikrofono baimė, bet pradėjus šnekėti ji bemat išnyko .

Žavioji Venecija

Po trumpų prisistatymų, atėjo laikas sudalyvauti komandinėse varžybose. Susiskirstę į tris komandas, „Liūtus“, „Vėžlius“ ir „Lamas“ (pavadinimus pasirinko patys vaikai ) mūsų keliauninkai turėjo parodyti savo gabumus artistiškumo, meno ir intelekto rungtyse. Labai įstrigo „Liūtų“ sukurtas eilėraštukas (žaidimo esmė – kiekvienai komandai sukurti po trumpą eilėraštį, kuriame būtų panaudoti keturi mūsų duoti žodžiai), kuriame figūravo ir mano vardas .

Visi žinom – Rokas myli,

Bet dėl meilės jisai tyli,

O kai liūdi verda sriubą,

Į ją metą vieną pupą.“ !!!!

Pasijuokus ir pažaidus, vadovė Elena papasakojo mums Lenkijos istoriją ir jos pikantiškąsias detales.

Nepastebimai prabėgo laikas ir mūsų pilvukai pradėjo indikuoti, kad pats metas papietauti. Mūsų keliautojai labai norėjo užsukti į „sveiko maisto“ restoraną „Mcdonalds“, bet kadangi tokio pakeliui nebuvo, tai sustojome tradicinių Lenkijos virtuvės patiekalų . Vieni išbandė tokias sriubas kaip Flaki wolowe (žarnokų sriuba) ar Grochowka (tirštų pupelių sriuba), kiti tokius patiekalus kaip Žėberka w miodzie (šonkauliukai medaus padaže), zrazy zawijane (jautienos zrazai) , pierogi (koldūnai). Pasistiprinę, tęsėm kelionę toliau. Po pietų sužaidėm labai tinkamą tokiu metu žaisti žaidimą „Labanakt vaikučiai“. Taisyklės labai paprastos: mes užleidžiame filmą, o vaikai vieną po kitos užmerkia akeles. Galiu pasakyti tik tai, kad visas autobusas aktyviai dalyvavo . Šio žaidimo dėka likęs kelias iki viešbučio neprailgo ir mes jau beldėmės į „hotelio“ duris. Tik mums atvykus į viešbutį, žmonės, kurie jau ankščiau buvo čia įsikūrę, pasitiko mus plojimais ir lenkų kalba atliekamomis skanduotėmis. Įdėmiai išanalizavus teksto žodžius vadovė Elena nuvyko aplankyti višbutinių fanų ir jų skanduotes pavertė tyliais poteriais . Mažo nuovargio kamuojami susinešėm daiktus į kambarį ir puolėm tiesiai į miego pinkles.

Antrąją dieną pradėjome pasistiprinę lengvais pusryčiais Lenkijos viešbutyje ir nieko nelaukę patraukėme link šios dienos tikslo – Austrijos sostinės Vienos. Aaa… visai pamiršau anksčiau paminėti vieną pikantišką kelionės detalę!!! Mūsų grupę sudaro dvidešimt viena mergaitė ir vienas berniukas (va čia tai nuskilo jaunikaičiui!!). Grįžtant prie antrosios dienos, kelionės tikslas buvo pasiektas po pietų. Per tą laiką mes pravažiavome Čekiją ir nedideli gabalėlį tos pačios Austrijos. Kaip ir visad, mūsų istorines žinias apie šias valstybes praplėtė mūsų mylimoji vadovė Elena.

Prišvartavę autobusą, išskubėjome įsitikinti, ar iš tikro Viena tokia graži ir nepaprasta kaip apie ją kalbama. Nusivylę nelikome: įspūdingo dydžio ir grožio Habsburgų rūmai, Mocarto ir Marijos Teresos paminklai ir kt. Aplankę gražiausias vietas, nusprendėm, kad reikia netik pamatyti šį miestą, bet ir atsivežti jo dalelę į namus, o tą dalelę kiekvienas suprato kaip sau : vieni pirko drabužių ir avalynę, kiti gaivinančių gėrimų (tokių kaip „Fanta“,“Sprite“ ar „Coco-Cola“ ), treti nusprendė, kad jiem nėr ko gaišt parduotuvėse, o geriau pripildyt skrandžius austriškos virtuvės teikiamais patiekalais . Pabuvę Vienoje, sėdome atgal į autobusą ir patraukėme link pagrindinio kelionės tikslo – stovyklos „Rinaldi“. Šį kartą net nereikėjo siūlyti žaisti žaidimo „Labanakt vaikučiai“, nes patys vaikai savo iniciatyva jį sužaidė. Prieš pat miegą sustojome apsiprausti, kai kas ir užvalgyti, nes mūsų laukė visa naktis ant keturių ratų. Kad mūsų keliauninkams pavyktų užmigti greičiau, mes jiems pasekėm pasaką, kurios pagrindiniai personažai jie ir buvo (ištrauka: „ Seniai, seniai, kai dar medžiai šnekėjo ir pasaulyje vyravo magija, gyveno didelė šeima: dvidešimt vienos nepaprasto grožio sesės liepaitės ir vienas stiprus bei tvirtas brolis ąžuolas“ ). Kaip minėjau pradžioje, ši pasaka turėjo padėti užmigt, bet gavos taip, kad po pasakos visi plojo ir truputi išsibudino .

Laikas iš antros į trečią mūsų kelionės dieną prabėgo greitai ir mes jau stovėjome prie Adrijos jūros krantų, kur mūsų laukė keltas pakeliui į meilės miestą Veneciją. Apsiprausę sėdom į keltą ir pasimėgaudami jūros gaiva ir grožiu judėjome į plūduriuojantį Italijos miestą. Kadangi dar buvo gana ankstyvas paros metas ir žmonių dar ne daug, tai skubėjome apžiūrėti Venecijos įžymiausių vietų: Atodūsių tilto, Švento Morkaus aikštės, Dodžų rūmų ir kt. Po lengvos ekskursijos patraukėme apžiūrėti, ką mums pasiūlys šio miesto parduotuvės ir restoranai. Pasiūla tikrai didelė nuo „Maro“ kaukių iki „Ferrari“ suvenyrų parduotuvės. Apsižiūrėję ir „apsišopinę“ atsisveikinom su Venecija ir parplaukėm į autobusą. Nuo stovyklos mus skyrė keturių valandų atstumas ir mes nekantriai laukėm kada ten nuvyksim taip pat ir pavakarieniausim, nes pilvukai jau pradėjo „nerimauti“ . Taigi taip ilgai mūsų siekta stovykla pagaliau pasiekta!!!! Susinešėm daiktus į stovyklą ir patraukėm išbandyt itališkos virtuvės. Atsigavę ir pasistiprinę nusprendėm, kad jeigu atvykom į Italiją, tai turim iškart išbandyti Adrijos jūrą. Pirmas įspūdis apie jūra buvo tikrai nepakartojamas. Ne kiek neperdedu sakydamas, kad ji buvo tokia šilta kaip arbata. Druskų keliami į paviršių mėgavomės šiltu vakaru ir linksmai leidome laiką. Nors tai buvo pirma diena stovykloje, gal tiksliau pirmas pusdienis, bet užsiėmimų netrūko. Vakare visi patraukėm sudalyvauti italų rengiamoje diskotekoje paplūdimyje, kur vyksta gyvi pasirodymai. Pradžioje buvau informuotas, kad bus Lotynų Amerikos pasirodymas, bet kai nuvykom pasirodė, kad informacija buvo klaidinga. Tą vakarą mus pasitiko Disko šou. Aštuoni vyrukai persirengę disko stiliumi surengė pakankamai gerą pasirodymą, atlikdami tokių žinomų atlikėjų kaip Jackson ar Disco Stew dainas. Pajudinę klubus, grįžom į išsvajotąsias lovas „Rinaldi“ stovykloje.

Kadangi ankščiau buvau pasižadėjęs pabėgioti rytinį krosą su vaikais, tai teko šiek tiek paankstintai išsiridenti iš lovos ir keliauti į paplūdimį, bet tikrai nesiskundžiu (P.S bėgo tik trys mergaitės kartu ). Lengva mankšta ir krosiukas greitai prablaškė rytinį žiovulį, o jūra galutinai pažadino. Po rytinės mankštos patraukėm pasistiprinti pusryčiais ir tiesiai į „pležą“ pasilepinti saulės spinduliais. Iki pietų deginomės, žaidėm tinklinį, maudėmės, tiesiog „fun“ leidom laiką. Po laisvalaikio prie jūros grįžom papietauti ir mūsų jau laukė pirmoji išvyka. Susėdę į autobusą patraukėm į „Imax“ kino teatrą ir „Oltramare“ parką. Pirmiausiai aplankėm „Imaxą“, kur stebėjom filmą „T-Rex“ (3-D filmas apie dinozaurus). Nežinau kodėl, bet žiūrint šį filmą išlieka tendencija ketvirtadaliui mūsų keliautojų užmigti . Gėda pasakyt, bet ir pats buvau truputi prisnūdęs . Po filmo seanso patraukėm į „Oltramare“ parką, kuris yra dvidešimt sekundžių atstumu nuo „Imaxo“. Pagrindinis šio parko „koziris“ – delfinariumas. Iki delfinų šou dar turėjom šiek tiek laiko, todėl aplankėm dar vieną filmą „Planeta terra“. Jis taip pat pateikiamas 3-D formatu, bet yra ir ekskursija po tris kambarius, susijusius su šiuo filmu. Šiuose kambariuose ne tik stebime, kaip formavosi mūsų planeta, bet ir jaučiam šio formavimosi efektą, turiu omenyje tai, kad juose yra pilna prietaisų, kurie skleidžia šilumą, purškia vandenį ar leidžia dirbtinį sniegą. Šiame parke turėjom galimybę pasivaikščioti po dirbtinai padarytą atogrąžų mišką. Apibendrinus, šis parkas supažindina mus su pasauliu ir kaip mes turėtume elgtis su savo motina gamta . Taigi po šių mažų pasivaikščiojimų atėjo pats tas laikas „desertui“. Susiradę laisvas vietas, nekantriai laukėm delfinų pasirodymo. Šou buvo tikrai gražus: mus džiugino šeši delfinai (nors vienas delfinas buvo labiau panašus į orką ) ir jų dresuotojai. Po pasirodymo paprašiau vaikų palyginti šį šou su Klaipėdos delfinariumu, tai daug kas sakė, kad lietuviški delfinai profesionalesni, bet aplinka kurioje vyko šis šou paliko didesni įspūdį. Po visų pasirodymų sėdom į autobusą ir patraukėm atgalios į stovyklą vakarieniauti. Turbūt ne paslaptis, kad jeigu stovykloje esi naujokas, tai reikalingos krikštynos. Tai kaipgi atvykus į Italija mes galėjome be jų apsieiti. Pavakarieniavus vaikai susirinko į paplūdimį pasiruošę maudymosi kostiumus ir kaustomi lengvos baimės laukė, kas gi čia jiems bus. Kadangi mūsų stovykla pramoginė, tai ir krikštynos buvo lengvos formos, tikrai niekam nereikėjo valgyti smėlio ar plauti akis jūros vandeniu . Išsirikiavus vorele stovyklautojai priėmė pasižadėjimo priesaiką (ištrauka : pasižadu kasdien valgyti makaronus, maudytis sūrioje jūroje ir kt.) . Po priesaikos vaikai buvo apšlakstyti „šventu“ stovyklos vandeniu ir taip galutinai pakrikštyti į tikruosius stovyklautojus. Pabaigus krikštynas smagiai nėrėm į šiltą jūros vandeniai. Kadangi aš nebuvau pasiruošęs maudymuisi, tai nėjau kartu maudytis, bet galbūt tai buvo blogas sprendimas, nes vadovė Elena sugalvojo prieš mane sąmokslą ir liepė mergaitėms mane įtempti į jūrą. Įsivaizduokit, kai dvidešimt viena mergina mane neša per paplūdimį, o po to šveičia tiesiai į vandenį. Taigi prisižaidę prie jūros grįžom į viešbutį nusipraust ir pasiruošt apsižvalgymui po Torre Pedrera miestelį. Lengvai apsižvalgę miestelyje, mūsų keliauninkai grįžo namo pailsinti savo galvelių ir prikaupti energijos sekančiai dienai.

Sako, geram šuniui kilometras ne vingis. Tam, kad pamatytum U2 ir Bono nuvažiuoti 675 km – vieni juokai (toks atstumas nuo Kauno iki Chožuvo Lenkijoje, kur vyko koncertas. Net 700 km nėra…).

Mokantys nustebinti U2

Prieš išsipildant karštam troškimui paprastai negaliu patikėti, kad tai įvyks. Širdies kamputyje tyliai graužėsi kirminas: ar tikrai autobusas pakeliui nesuges (nesugedo. Net ir neturėjo sugesti – kas čia per nesąmonės?), ar Bono laiku atskris į Lenkiją (oras nežadėjo jokių galimų skrydžių atidėjimų), ar koncerto niekas neatšauks (ypač kai parduota daugiau kaip 70 000 bilietų). Net chebrytė, kelionės pradžioje variusi į neviltį su neplanuotais sustojimais (na, pavadinkime tuos sustojimus neplanuotais), po griežto pokalbio apsiramino (jiems tiesiog buvo pasiūlyta kito neplanuoto sustojimo metu išlipti su visais savo daiktais). Mums nebaisūs pavojai ir kliūtys – mes važiuojam pas Bono! Net Lenkijos tragiškos būklės keliai mums atrodo lyg plačiausios autostrados.

Autobuse toks ne vienas. Visi dega nekantrumu. Prieš mane įsitaisiusi žavi miela nepažįstamoji čiauška apie būsimą koncertą (o žinok, jūtus apšildys Snow Patrol – šitie irgi geruliai).

Su žavia miela Nepažįstamąja Chožuve

Kad nebūtų labai nuobodu, klausom muzikos. Tai buvo pirmas kartas, kai nei vienas turistas nepareiškė nei menkiausio nusiskundimo muzika (nedidelė smulkmena: klausėm U2), nors aš užsnūdau ir vieną kompaktą išklausėme lygiai tris kartus be sustojimo.

Kai pasiekėm Chožuvą, iki koncerto dar buvo likę laiko (atvažiavom anksčiau, nes atstojus turėjo būti padarytas). Čia mane pribloškė lenkų koncertų organizavimo ypatumai: iki paskutinės akimirkos tikslus koncerto pradžios laikas buvo gili paslaptis (visur buvo nurodyta tik informacija, kad į Silezijos stadioną klausytojai įleidžiami nuo 17:00). Išsidalinam bilietus (kiekvienas, o tuo pačiu ir aš gaunam savo išsvajotus bilietus), laisvo laiko metu nustraksiu iki senamiesčio (žavi nepažįstamoji patyliukais prisiglaudusi iš paskos straksi kartu), žvilgt į rotušę – žvilgt į laikrodį (kad nepražiopsočiau įleidimo pradžios) – žvilgt į tiltą šalia rotušės – vėl žvilgt į laikrodį (kad nepražiopsočiau) – žvilgt į paštą šalimais – žvilgt į laikrodį (kad…). Nufotkinam vieną pastatą, kitą, greitutėliai nusifotkinam patys (užsidedam pliusiuką, kad buvom – be to, kas lieka, kai nusifotografuoti paprašo tyliai tūnojusi žavi miela nepažįstamoji?) ir greitai greitutėliai lekiam iki Silezijos stadiono.

Apšildytojai savo darbą atlieka tikrai puikiai. Minia, buvusi stadione, suūžia – Snow Patrol užveda. Publika skanduoja, pradeda dainuoti, pradeda trypti – ir staiga šildytojai baigia savo darbą, užleisdami sceną technikams. Prieš tai žavi miela nepažįstamoji suspėja kelis kartus sucypsėti į ausį: aš juk tau sakiau, kad jie geruliai!!! Technikai, apnikę sceną kaip skėriai, ruošia viską pagrindiniam pasirodymui. Ir taip žmonių pilnas buvęs stadionas papilnėja dar labiau.

Lietuvaičiai, vietoj stovimų bilietų gavę sėdimus, iš pradžių bando purkštauti. Ko čia sėdėti? Mes nesėdėsim! Tačiau griežti apsaugiečiai visus nuo tvorelių nuvaro į savo vietas. Nepasitenkinimas po truputį kyla – nepadeda ir daromos bangos (reikia kažkuo užsiimti belaukiant savo dievukų). Tačiau vos stadione pasigirsta pirmieji akordai, o muzikantai tik pradeda eiti į sceną, paaiškėja: nepasitenkinimų nebus. Lietuvaičiai vietose nesėdi. Nesėdi absoliučiai niekas, esantis tribūnose.

Nesu muzikos žinovas, todėl nepasakosiu apie atlikimo technikas, garso gerumą, minkštumą ir panašiai. Maža miela mergaitė (ji ir žavi miela nepažįstamoji) pasakė tai, su kuo negaliu nesutikti: jaučiausi kaip sapne. Nerealus jausmas būti tarp kitų septyniasdešimties tūkstančių. Nerealus jausmas, kai išvydę savo dievuką sėdimose vietose nesėdi niekas. Neįmanoma nusakyti to jausmo, kai bosistui „Laimingo gimtadienio“ dainuoja absoliučiai visi. Žavėjausi stebėdamas flag-mob’ą (kažkas panašaus į flash-mob‘ą), kai tribūnose buvusieji iškėlė baltus popieriaus lapus ar šiaip ką balta, o arčiau scenos stovėjusieji „nusidažė“ raudonai – taip visas stadionas tapo viena didele Lenkijos vėliava (tačiau po dainos, skirtos judėjimui „Solidarumas“ Bono ausis turėjo pasiekti ir darniai skanduojama „Lie – tu – va!“).

Tų jausmų, kurie buvo apėmę beveik 2,5 valandos (kiek koncertavo U2) aprašyti ir apsakyti vis dar negaliu. Nerandu tam tinkamų žodžių. Tačiau parašysiu trumpai: nesigailiu nei vienos minutės, praleistos kelyje. Negaila nei vieno grašio, sumokėto už bilieto. AŠ MAČIAU GYVĄ BONO! Girdėjau, kaip jis dainuoja. Girdėjau, ką jis kalba. Žavėjausi scena, projekcijomis ir vaizdais ekranuose – bei pačiu ekranu. Buvau ten – ir vis dar jaučiuosi lyg sapne. Ir tai yra labai švelniai perteikti mano įspūdžiai. Sakau: žodžių neužtenka.

Tačiau žodžių užtenka parašyti dar vieną faktą: po koncerto į autobusą visi susirinko švytinčiais veidais. Ir tai buvo jėga!

Kažkada sau sakiau: pamatysiu gyvą Bono – ir galiu mirti. Grįžęs namo šiek tiek pakeičiau prioritetus. Dabar iki pilnos laimės trūksta pamatyti Bono namą Dubline. Tačiau visų prašau: nesiskubinkit man to namo fotografuoti. Dar palauksiu

P. S. Naudodamasis proga noriu perduoti linkėjimus moliams, kurie kelionės metu nuo mano automobilio, palikto prie namų, sugebėjo nukosėti originalius ratlankius. Linkiu Jums laimės asmeniniame gyvenime: kad vidurius ilgam be sustojimo paleistų, kad žagsulys nepraeitų bei kad smegenų vingiai užsisuktų tik ant gerų darbų darymo. Sakau atvirai: jūsų padarytas „geras“ darbas man nuotaikos nei kiek nesugadino. Juo labiau, kad turiu filmuotą medžiagą iš nusikaltimo vietos

Vadovė Rasa, vakar grįžusi iš Bulgarijos ,,Albatroso”

Su Gimimo diena!!!

Mane veža TV YouTube

Kad nereikėtų gaišti laiko ilgose paieškose didžiulėje YouTube.com erdvėje, visus mūsų kelionių užfiksuotus vaizdo momentus nusprendėme dėti į ManeVeža TV. Mielai priimsime ir patalpinsime visą Jūsų, mieli keliautojai, atsiųstą vaizdo medžiagą. Rašykite ir siųskite mums adresu: mv@mane-veza.lt.

Pirmieji vaizdo epizodai yra iš stovyklų Graikijoje, Turkijoje, Bulgarijoje, Italijoje.  Linksmo žiūrėjimo ir gražių prisiminimų .

Ar pasiruošę tokiems išbandymams? Trolltunga. Norvegija

Internetinė kelionių svetainė matadortrips.com nepatingėjo paieškoti vietų mūsų nuostabioje planetoje, kur atvykęs sušuktum: “Čia juk Žemės pakraštys!”. Kad ir kokia apvali mūsų žemelė, bet kampų joje pakankamai, ir visuose žemynuose. Siūlau išsirinkti sau mieliausią vietą pasisėdėti nukabinus kojas virš bedugnės.

Sveiki!
Linkėjimai iš karštosios Slovakijos! mes visi įdegę, pilni energijos. Šiandien pagaliau sulaukėme ilgai lauktos grupės iš Rusijos. Vakar buvo tikra išbandymųdiena. Iš ryto pilni ryžto ir apsiginklavę buteliukais su vandeniu šturmavome Plesikų pilies griuvėsius. Kylant vis aukštyn ryžtas ir jėgos pamažu ėmė mažėti ir tik užsispyrimas vedė į kalno viršūnę. Nuovargis dalį grupės pakirto jau pusiaukelėje. Pasiekę kalno viršūnę ir laimėję kovą su savimi išdidžiai žvelgė į atsivėrusį pasakišką vaizdą.
Vakare dar vienas išbandymas – MIS ir MISTERIO rinkimai. Sveikiname Edgarą ir sesę Karoliną tapus NUGALĖTOJAIS įvykdžius visas painias užduotis. Vakarą papuošė staigmeną papuošę poetai. Siunčiu jų kūrinį:

SIGORD
Tarp kalnų ir tarp miškų
Link baseino gludumų
Radom mes gražių panų.
Mums patinka stovykla
Veža Darius ir Rūta.
Jeigu laiko nežinai
Darius žino jį tikrai.
O vyrėjai tie nuostabūs
Daro maistą nerealų.
Štai ir Martinas jau čia
Kepa kepsnį paslapčia,
O Alisa tai iš vis
Veda renginius kaip Mis.
Ji yra šauni pana,
Ji – stovyklos pažiba.
Ir jos sesė juodakasė
Mėgsta šičia šventes švęsti.
Mylim mes tą Margaritą
Ir jos sesę tą Alisą.
Nepamiršim ir Raisos -
Mūsų gidės šios stovyklos.
Ji mus veža į pilis
Ir atskleidžia paslaptis.
Štai ir Kevinas atbėga,
Geria Coca-Cola – gėda!
Nė minutės neištvers,
Visą dieną jis ją gers.
Štai tokia ta stovykla -
Prisiminsim visada!

Autoriai Ernestas ir Paulius.

Va taip va .

Vakar mus aplankė Gigi D’Agostino, nerealu! Net aš savo kaulus 3 valandas be gailesčio kračiau. Šiandien jau “arividerči” Italija. Tik gryžęs parašysiu plačiai plačiai apie tai kas buvo nepakartojamo. Ar laukiat mūsų? .