Ar žinote, kas yra „šeimos kelionė“? Kai pats susilipdai kelionės programą, kuri patinka tau pačiam, kai Daivai pavyksta „suspausti“ tą kelionę į protingus pinigus, kai Kristina visiems, jau keliavusiems su mumis, išsiunčia pasiūlymus ir kai susirenka grupė, kurios net nematęs gali pavadinti šeima. Tada dar būtinai reikia svajoti ir užkrauti tą kelionę teigiamų minčių energija. Jėga taip keliauti, o po kelionės vis iškyla ir iškyla atsikiri epizodai… kaip jūros akmenėliai – kuo daugiau renki, tuo vis gražesnių randi…
Burano sala
Kelionės programoje buvo įrašyta tik Venecija, o laiko turim visą dieną. Sumąstėm, kad reikėtų nuplaukti ir į Burano, Murano salas. Bet taisyklę žinote: jei nors vienas turistas pasako „ne“, programos keisti negalima. Visi 46 pasakė „taip“, todėl malonumas buvo ilgesnis. Diena karšta ir alsi, vaikai pavargo, bet laikėsi taip puikiai, kaip tik galėjo.
Burano – spalvotų namų miestelis
Tai greičiau kaimas Venecijos lagūnoje. Pavadinimas kilęs iš senovės romėnų žodžio „buriana“ (durys). Kadaise barbarai visiškai sugriovė romėnų miestą Altino. Šio miesto plytos buvo panaudotos salos namams statyti. Susikūrus Venecijos respublikai, Burane gyveno 8000 vargingai besiverčiančių žvejų ir ūkininkų (dabar 3000). Viduramžiais dažnai siausdavo infekcinės ligos. Norėdami dezinfekuoti namus, žmonės juos dažė baltomis kalkėmis. Tie namai, kuriuose nebuvo infekcijos židinių, galėjo būti spalvoti. Burano gyventojai, norėdami pabrėžti, jog jų namai švarūs, pasirinkdavo kuo ryškesnes vaivorykštės spalvas. Lygiai tokiom pat spalvom žvejai nudažydavo ir savo valtis: naktį, grįžus iš žvejybos, apšilus grapa ar vynu, taip būdavo lengviau rasti savo namus (o gal tiesiog tos spalvos dažų likdavo).
Burano gyventojai nuo seno vertėsi ne tik žvejyba, bet ir nėrinais.Kruopščių nėrinių siuvinėtojų dėka sala po truputį suklestėjo. O nėrinius, tuos pačius garsiuosius subtiliuosius Venecijos nėrinius, dažnai neria kolektyviai: 4-5 moterys vieną nėrinį.
Burano sala
Apie nėrinių verslo atsiradimą pasakoja labai graži legenda. Nerti nėrinius, savo subtilumu primenančius jūros bangų keliamus purslus, šios salos moteris įkvėpė undinėlė. Seniai, seniai, vienas jaunas susižadėjęs žvejas išplaukė į ilgą kelionę rytų link. Plaukdamas jis išgirdo dainuojant jūros sirenas. Jų dainos suviliodavo ir užburdavo vyrus; tuos, kurie pasiduodavo nevaldomoms aistroms, ir pražudydavo. Jaunasis sužadėtinis, laikydamasis pažado merginai, sugebėjo atsispirti undinių kerams ir savo ištikimybe sužavėjo visų sirenų karalienę. Ji uodega sudavė į vandenį: iš bangos purslų iškilo neįtikėtino grožio ir plonumo nuometas jaunajai. Vestuvių dieną pasipuošusi nuostabiuoju nuometu, mergina sukėlė ne tik susižavėjimą, bet ir pavydą. Nuo to laiko merginos ir moterys stengiasi pakartoti sirenos sukurtą įstabų veliumą. Pasirinkdamos vis plonesnius siūlus ir adatą, jos sukūrė visą nėrinių gamybos sistemą. Nenaudodamos jokios medžiagos, iš plonų mazgelių moterys sukurdavo pasakiško grožio nėrinius su gėlėmis, geometrinėmis figūromis ir gyvūnų motyvais.
Norint sukurti originalų nėrinį, turi dalyvauti ne mažiau nei penki skirtingi asmenys. Kiekviena meistrė yra įvaldžiusi vieną konkretaus mazgo schemą, jį atlieka greičiausiai ir tiksliausiai.
Burano sala
Jau mažos mergaitės buvo mokomos siuvinėjimo, o sulaukusias 12 – 13 metų atiduodavo į specialias siuvinėjimo mokyklas. Neišgalinčiose už mokslą sumokėti šeimose, mergaitės dirbdavo namuose. Jau aštuntą valandą ryto jos kibdavo į darbą ir iki saulėlydžio nerdavo savo svajonių nuometą. Vasarą visi kiemai būdavo pilni moterų ir merginų su rankdarbiu rankoje…
Tęsinys bus.
Žymos: Burano sala, Italija, Nuotykiai, Tekstai, Venecija
