Casabepi – ryškiausias Burano namas
Giuseppe Toselli, geriau žinomas kaip “Bepi sūnus”, gimė šiame name 1920 m. Mokėsi Lido saloje esančioje mokykloje. Grįžo į Burano salą, tapo saldainių parduotuvės pardavėju, tačiau jo aistra buvo kinas.
Antrojo pasaulinio karo metu dirbo operatoratoriumi Favino kino studijoje. Pokario metu studija bankrutavo ir Bepi atiteko kai kurie studijos įrenginiai. Tuomet ir išsipildė jo svajonė. Prie savo namo Bepi įkūrė „laimingą vaikų aikštelę“: per langą jis rodydavo vaikams trumpus juokingus filmukus, ypatingomis progomis parodydavo “Gozzilla”. Pokario meto vaikams tai buvo daugiau nei šventė.
Casabepi namas Burano saloje
Tuo laikotarpiu Bepi pradėjo tapyti. Jis ištapė savo namo vidų ir išorę ryškiom spalvom „psichodeliniais“ motyvais, tačiau sekdamas, kad namo dizainas atitiktų tipiškas tradicines Burano salos spalvas ir formas.
Bepi susirgo ir 2002 metais mirė. Visą gyvenimą juo rūpinosi sesuo Albertina. Taip dažnai būna italų šeimose: jei brolis nevedęs, namų ekonomės ir moralinės rėmėjos pareigas atlieka sesuo. Albertina taip pat gimė šiame name, bet po brolio mirties namą jai teko parduoti. Namą nusipirko Mara Bon, šalia esančios nėrinių parduotuvėlės “Casa del Merletto” savininkė. Kai ji buvo dar maža mergaitė, namo kieme stebėdavo Bepi sukamus filmus, su kitais vaikais kūrė vaidinimus ir tai buvo šviesiausi jos vaikystės prisiminimai. Mara labai gerbė Bepi atminimą ir namą pavedė restauruoti savo sūnui Stefano ir parduotuvėlės darbuotojui Giorgia Enzo. Šie susirado 80 – tųjų metų nuotrauką ir pagal ją namą restauravo. Mes pamatėme namą, reprezentuojantį Burano salą visose atvirutėse ir kelionių vadovuose.
Gražu, bet labiausiai mane sužavėjo nėriniuoti naujagimių krikšto rūbeliai. Ir ne kosmosą kainuoja – 20 EUR. Mintyse perkračiau visas drauges, pažįstamas, draugių dukras – nei vienos besilaukiančios. Baisiai norėjosi pirkti. Ne dėl to, jog reikia, o dėl to, kad gražu, tyra, nunerta su meile.
Murano stiklo pasaka
Link Murano salos
Išlipę iš garlaivio iš karto patekome į dirbtuvę, kurioje stebėjome, kaip gaminami stiklo dirbiniai: iš įkaitinto stiklo kamuoliuko mūsų akyse per keletą minučių keliais pasukimais ir nugnybimais gimė vazelė ir arkliukas. Už manęs sėdėjo patys mažiausi turistai – Pijus ir Dominykas. Ne meisto šou, jų komentarai buvo įdomiausi: „O, žiūrėk, skylę padarė! Gerai, kad sutikom plaukti į salas, ane?“
Murano sala. Stiklo dirbtuvės
Murano kažkuo primena Veneciją, bet čia beveik nėra kaukių, rūbų, batų parduotuvėlių, vien stiklas, stiklas, stiklas…Venecijoje stiklo nusipirksi pigiau, bet jei nori tikrai gražaus, originalaus ir vertingo kūrinėlio, reikia plaukti į Murano. Žinoma, jei turi gerus stabdžius, nes čia galima eiti 1000 eurų per valandą greičiu.
Murano stiklo skulptūra
Tęsinys bus.
