Venecija atsisako balandžių
Man Venecijoje smagiausi 4 dalykai: klaidžioti iki visiško pasiklydimo siaurom, autentiką išsaugojusiom, visiškai nepuošniom, kačių šlapimu trenkiančiom gatvelėm (suvis nepoetiška, bet tikras gėris), plaukti Didžiuoju kanalu, plaukioti gondola ir lesinti balandžius Šv. Morkaus aikštėje. Pirmąją šių paukščių porą viduramžiais vienam šalies dožui padovanojo parapijiečiai.
Venecija ir balandžiai - neišskiriami
Balandžiai ištrūko iš dožo rankų ir nuplasnojo po bazilikos skliautais. Tada buvo išleistas įsakas, skelbiantis, jog nuo šiol miestelėnams draudžiama gąsdinti balandžius, o privalu jais rūpintis. Jau šimtmečius šioje aikštėje burkuoja balandžiai, jie tapo neatsiejama miesto istorijos ir tradicijų dalimi, netgi labiausiai visame pasaulyje žinomu simboliu. Ir staiga Venecijos valdžia susisgribo, kad 40 000 Venecijos balandžių populiacija kakoja… Prasidėjo karas su „skraidančiom žiurkėm“, kaip juos pavadino miesto meras. Karas miestui kasmet kainuodavo 850 000 eurų, dar per metus kiekvienam Venecijos gyventojui balandžiai kainuodavo 275 eurus (neaišku, kiek išties kainuodavo, bet taip valdžia skelbė; čia turbūt bus kaip su auksiniu Kauno pilies aikštelės tualetu). Siekiant ribojimų efektyvumo Šv. Marko aikštėje net buvo uždrausta tradicija per vestuves mėtyti ryžius, nes juos paukščiai taip pat sulesdavo. Galiausiai įvedė baudas turistams, lesinantiems balandžius. O mes kiekvienas baltame vokelyje turėjome dožų burtą, išrašytą iš „Didžiosios dožų paslapčių knygos“ (žinot tą knygą su tymo viršeliu ir žalvarine spynele), o burtas slėpėsi tarp perlinių kruopų ir jo negalima buvo perskaityti, pirmiau neišbarsčius kruopų balandžiams. Jaučiat, kaip rizikavom? Na ir „segė“ policininkai mūsų turistus. Bet mūsų moterys gražios ir žavios… Jei italas, nors ir eidamas pareigas, atsispirtų mūsų moterų šypsenom ir naiviai klapsinčiom akim („O argi negalima? Aš to nežinojau… Scusi, kapitano, scusi…“), tai reikėtų pasilenkti ir pažiūrėti, ar jo kojinės ne žydros. Viskas baigėsi gerai, bet turbūt jau paskutinį kartą patyriau malonumą, stebėti balandžiais nutūptus mūsų turistus: jų staiga atsivėrusį švelnumą, džiaugsmą, sentimentalų balsą… Daugiau taip nedarysiu, nes policininkų jau randasi daugiau nei balandžių.
Kur dar pamatysi tokias instaliacijas...
Veneciška akimirka
Akvafanas ir Mirabilandija – nebūtinai vaikams
Mirabilandijos pramogų parko siautulys
Aišku, kad vaikai čia ošė, o tėvai iš parkų grįžo tarsi atidirbę dvi pamainas prie konvejerio. Bet, kaip pasakė Nida, vaikystėje mes to neturėjome, dabar kompensuojame. Vaikščiojom su vairuotoju Vytautu. Tikra bėda, turėjom eiti ir eiti nuo vieno atrakciono prie kito: nei pasėdėti, nei ramiai kavos išgerti… Štai ką reiškia sugrįžti į vaikystę, kai tau jau po septynių…
Vandens procedūros Mirabilandijoje
Vandens atrakcionai karštą dieną - didžiausia atgaiva
Žymos: Dienos suvestinės, Excursus, Išvykos, Italija, Nuotykiai, Slovakija, Tekstai, Venecija
