Asmeniškai surinkti Adrijos jūros akmenėliai
Jau seniai praėjo tas keliavimo tarpsnis, kai įdomiausia buvo muziejai, bažnyčios ir kapinės. Jau seniai supratau, kad įdomiausia – žmonės. Tie, kurie gurkšnoja kavinėse ir šnekučiuojasi, kurie eina gatve, kurie į tave kreipiasi, kurie kažkur skuba arba sėdėdami balkone stebi praeivius. Ir tie, kurie keliauja kartu su tavimi. Niekas nevyksta šiaip sau.
Akmenėliai
Todėl visi, kurie susirenka į autobusą, yra man atgaiva, pamoka, pastaba arba naujai kylantis klausimas. Todėl aš visuomet kažką laimiu, net jei važiuoju tik iki Mikolaikų. Ir visuomet pralaimiu, nes tik po kelionės matai savo klaidas ir tik po kelionės jau žinai, ką reikėjo daryti kitaip. Ir taip kiekvieną kartą, ir ačiū Dievui, kad šitame darbe laimėti aukso puodą neįmanoma.
Susikvietėm žmones, pažadėjom, kad bus gerai ir jau antrą kelionės dieną sugedo autobusas. Aiškiai žinau, kad visi nervinosi ir viduje telkėsi ūkai, bet per keturias katastrofiškai ilgas nežinios valandas nei vienas iš 46 žmonių nenustojo šypsotis. Romui tai jau ne pirmas kartas, bet vietoj dejonės „nejaugi ir vėl“, jis kaip tikras ekstremalių situacijų ekspertas išsitraukė teisingą gėrimą ir visus pavaišino, kažkas suorganizavo bendrą stalą, vaikai įsitraukė žaisti ir kai galų gale pajudėjom, visi plojo ir net nenukabino širdelių su užrašu: „Šiandien bus gera diena“. Mums tai tikrai buvo gera diena, nes tokios tolerancijos ir spontaniško susiklausymo tiesiog nebūna. Greitai mintyse atsiprašiau visų, kam buvau nepakanti ar kritiška, o jau nebeatsimenu, kada tai buvau dariusi…
Fantastiško grožio „akmenėlis“ buvo rytas prieš vykstant į Veneciją – mūsų moterys išplasnojo iš viešbučio, apsivilkę suknelėm: lengvos, šviesios, švytinčios. O Aurelija išvis smeigė į paširdžius – ilga gelsva lininė suknelė ir nėriniuotas smėlio spalvos skėtukas nuo saulės… Taip gražu buvo, kad daviau sau žodį niekada į Veneciją nebeplaukti su bridžais, kapriais, pusdžinsiais ir marškinėliais po 1 eurą. Vilkėsiu suknelę, nors ir nutrintų rietukus, nes tai ne tik gražumas, tai ir džiaugsmas, ir pagarba Venecijai ir kažkokia ore plevenanti ypatingai pakili nuotaika. Ir aš būsiu graži, ir jauna, ir ne vadovė, o moteris. Pamatysit…
Paskui vyko toks vaikų koncertas ir mamytei dainą dainavo Domukas, septynerių metų pilietis.
Domukas. Viskas iš širdies
Taip nuoširdžiai ir rimtai, kad gumulas atsistojo gerklėje. Atsisukus į visą grupę veidu ir bijau, kad gėdingai neapsiverkčiau, o gumulas kyla… Toks tas vaikų (tų pačių, kurie zirzia, chaotiškai triukšmauja, kaulija nupirkti jau trečią porciją ledų) valantis šventas tyrumas. Ir, kaip visuomet, smagus kelionės pabaigos momentas – nominacijos.
Dagnė
Fausta
Ignas
Irma
Justė
Pijus
Vera
Arminas
Nėra ką komentuoti, visi žinote, kas tai yra, bet tiems, kurie skeptiškai vertina šitą kelionės momentą, siūlau tiesiog pažiūrėti į nominantų veidus. Kitais metais birželio viduryje planuojama kita „šeimos kelionė“ – nardysim po Europos parką ir Fantazialendą. Pasiruošimo darbai turi prasidėti jau šiandien: ant palangės rikiuojamos kiaulės – taupyklės, planuojamas atostogų laikas, priimamas tvirtas sprendimas: mokysiuosi labai gerai arba labai labai gerai. Ir pasisiūkite didelį maišą dar neregėto grožio akmenėliams…
Žymos: Dienos suvestinės, Excursus, Italija, Nuotykiai, Trumpos žinutės
Taip! Domanto daina mamai – tai kažkas nerealaus, buvo gēra iki graudumo. Nebuvau tokios girdėjęs. Gaila, kad tik vieną kartą…
Rita, o gumulo gerklėje nuryti nereikia, nes jis tada lieka kaip neišsiskleidęs pumpuras…
Šiaip susidaro toks įspūdis, kad visi ištirpo nuo lietuviško karščio, nors lyg ir turėjo visi užsigrūdinti Italijoje. Kur Jūs komentatoriai – nejaugi nepatiko? O jei ir nepatiko, visvien pirmyn.
Labai šauni kelionė, Faustai Mirabilandija labiau patiko nei Legolendas ar Heidės parkas.Įspūdžių apstu.Labai patiko Murano ir Burano salos. Mums teko ir vienos mezgėjos darbą stebėti Burano saloje.Nerealu, kaip jos taip sugeba…O Adrijos jūra, nepalyginsi su Baltijos(kurią tuoj pat po kelionės teko išbandyti Palangoje).O kelionės finalas , pasikėlimas į kalną, tai buvo savęs išbandymas. Nereliai bijau aukščio ( gerai kad apšilimą padarėme Mirabilandijos velnio rate, kur visiems liepiau ne tik nejudėti, bet ir nekvėpuoti).Taigi aukščio baimę įveikiau, ir galiu pasakyti neveltui, tokį grožį ne kasdien tenka pamatyti( šimtą kartų geriau nei vaikščioti kokio miesto gatvėmis, ir braukti prakaitą nuo veido).
Ačiū visiems kartu su mumis keliavusiems, tikrai nereali kompanija. Ir dar kartą AČIŪ Ritai bei Kristinai. Niekada netenka nusivilti EXCURSUS…… Iki kitos vasaros….