Dabar jaučiuosi kaip kokia fėja, nes perduodu jums tris geras žinias: pirma – Laplandijoj jau sninga, šąla ir pusto; antra – tiksliai žinau, kad „Excursus“ jau surinko du autobusus į Laplandiją ir renka dar du; trečia – važiuosim, brolyčiai, į Laplandiją!
Pirmą kartą į Laplandiją su turistų grupe vykau 1999 m. Buvom pionieriai, nes iki tol autobusais Lietuvos turistai ta kryptimi nevažinėjo. Tiesą sakant, daugelis lietuvaičių net abejojo, ar tokia Laplandija realiai egzistuoja, ar tai tik pasaka vaikams. Stovim Kauno pilies aikštelėje, laukiam, kol susirinks keliautojai, prieina žmogus ir klausia, kur važiuoja šitas autobusas. Sakom: „Į Laplandiją.“ Kai kurie net įsižeidė, mus durniais išvadino, nes pamanė, kad tyčiojamės. Man irgi viskas nelabai realiai atrodė: nežinai, kokie ten keliai, kas laukia, kur gali „paslysti“. Baimė, kaip suprantate, buvo tokia, kad peraugo į euforinę būseną. O pasirodė, kad nieko baisaus: mašinų viena kita, jokių sudėtingų lenkimų, jokių klaidžiojimų – vienas kelias per miškų platybes. Atrodo, kad kelias ledas ir sniegas, bet stovi kelio ženklas „100“, net juokinga buvo.
Atrodo, kad kelias ledas ir sniegas, bet stovi kelio ženklas 100, net juokinga buvo
Pabarstyta smulkintu granitu, sukibimas puikus, važiuoji sau šiltai ir grožiesi baltais miško patalais. Svarbiausia užduotis vadovui – nepliurpti, netrukdyti žmonėms sapnuoti atvirom akim. Jokių įspūdingų miestų, pritrenkiančių bažnyčių, stulbinančios architektūros. Tik gamta, žvėrys ir žiemiškos Laplandijos atrakcijos. Ir šiaurės pašvaistės laukimas… Po to visus metus laukiau kalėdinės Laplandijos kelionės. „Laplandija hipnotizuoja“ – sako Marius Ivaškevičius. Per švelniai pasakyta, ji tarsi koks narkotikas, jau po pirmo karto įgauni priklausomybę. Tiek baltos švaros, tiek tylos, tiek erdvės… Ir turistų grupės būna ypatingos, gal tai lemia žmonių vertybinė orientacija: juk visi važiuoja tikro šalčio, tikrų pusnių ir tikro Kalėdų Senio pažiūrėti. Tokiom sąlygom, kai įkvėpti gali, o iškvėpti jau reikia mokėti, žmonės baisiai greitai tampa artimi, pasiruošę vieni kitais rūpintis. Kurioj kelionėj išgirsi : „Imk mano kojines“ arba „Sušalai? Paskolinsiu tau savo vyro apatines kelnes, įsidėjau dvi poras.“ Ir jokių puošmenų, jokių dzinguliukų, visi vienodai gražūs savo natūralumu, o sniegomobilių safario metu apskritai žmogų tik iš balso ir šypsenos gali pažinti.
Svarbiausia, kad apie Laplandiją nepapasakosi. Bent jau aš, kalbėdama apie Laplandiją, jaučiu, kad viskas, ką kalbu, tik mažutė aisbergo viršūnė. Tiesiog žodyno neužtenka: juk samiai apibūdinti sniegui turi 180 žodžių, o elniui – virš 200. Ir kaip apsakysi tą staiga užplūdusį jausmą, kad esi be galo turtinga: atgyja pamirštos svajonės ir laiks nuo laiko plūsteli įkvėpimas.
Elnių safarsis – sustabdytas laikas. Pradžioje supanikuoji: kodėl jokio veiksmo, kodėl jokių garsų, kiek visa tai truks? O paskui lieki pats su savimi: gyvenimo sąskaitos pareina, pareina…
Elnių safarsis – sustabdytas laikas.
Mūsų ekipažas Ranua zoologijos sode. Mes su Gintu apsirengę teisingai, o Virgelis, kaip visada, nori būti gražus. Mes jam sakėm, kad snarglys vyro nepuošia. Iš pradžių netikėjo…
Ranua zoologijos sode.
Kalėdų Senelio ofisas ir paštas. Viskas tikra, viskas tikra. Žmonės, reikia tikėti!
Kalėdų Senelio ofisas
Kalėdų Senelio paštas.
Šitame restoranėlyje Kalėdų Senio kaime labaaaai skani lašišų sriuba.
Restoranas
Visuomeninio naudojimo sniego lova. Čia mes su vairuotoju Gintu. Tokių linksmų vaikiškų staigmenų kaimelyje už kiekvieno kampo.
Visuomeninio naudojimo sniego lova.
Žymos: Elniai, Kalėdų senelis, Laplandija, Sniegas
laplandija super vieta sutikti Kaledas, pabegti nuo kasdienybes ir truputi pabuti svajoniu bei pasaku salyje…