Senukai ir jų “Boba” t.y. “BOVA”

Žmonės!.. Žmonės!….. (..let, ..mat, …yst, ir eina …ikt)
Atsiprašau.
Bet aš tuos šnekamosios kalbos gardintojus – deimančiukus kelis kartus ir tikra jų forma buvau parašęs.
Noriu pasiguost… Seniai nevažiavau autobusu kaip keleivis… Ir praeitą savaitę teko… Ir daug tekėjo. Į kaklą. Daug. Labai daug. Labai daug, daug tekėjo…
Ne, ne, nepagalvokit, tai nebuvo eilinė pedagogų kvalifikacijos kėlimo turistinė kelionė. Čia mes su garbiais žmonėm varėm pažiūrėt kaip „didžioji“ tauta rusai gyvena.
Tai va. Tie garbūs žmonės pasamdė nuostabų busą vardu “Bova” (firmos kol kas dar nerašysiu). Prie balto buso mus pasitiko du žili diedukai. Šypsojosi. Jau tada man jie pasirodė įtartini. Nepasitikėkit žilais, besišypsančiais vairuotojais.

Olle Aaron's nuotrauka

Važiavom link Peterburgo, paprastai, na bent jau kiek aš žinau, visi varo Via Baltika pro Panevėžį, Rygos apvažiavimu ir t.t. Ten jau kur sieną kirsi, ar iš Estijos, ar iš Latvių, nėr svarbu. Bet senukai pareiškė, kad jų naujasis pirkinys – bičiulis ir draugas TOMTOMAS jiems liepia braukt per Zarasus. Na.. kaip žinot… Ne mano reikalas… Aš toj kelionėj ne vadovas… Varom.
Tiesa, pirmą tuščios taros rinkinį išmetėm dar Šilainiuose.
Senukus po pirmo šimto kilometrų pavadinom ESTAIS. Arba labai jau labai lėti, arba labai jau senukai. Paaiškėjo, kad vienas iš tų ESTŲ yra autobuso savininkas, todėl kiekviena, net ir razinos dydžio, duobelė yra jo „Bobos“ (t.y.) „Bovos“ važiuoklės priešas. Pamatęs duobelę, akmenėlį ar grumstelį besišypsantis senukas spiria per stabdžius ir prausia mus karštais bei gi ugniniais skysčiais.
Mes kentėjom.
Dieve. Niekada nemaniau, kad senukai tiek ilgai laiko. Aš čia ne apie amžių… Kam jau kam, bet su tų dviejų prostata …arba ji tobula arba jos nėr… 4,5 val. P…LET šitie besišypsantys, žili, fašistai, su puikiai mums žinomu šūkiu „tualetu geriau nesinaudoti“… Ne, ne, ką jūs jis veikia… bet dabar uždarytas… vežė mus į palaimos tašką NR 1. Blyn kaip gera. Siusiojau ir verkiau.
Netrukus kirtom sieną. Patekom į nuostabiąją Latviją. Patikėkit, braliukai savo rytines teritorijas „užleidę“. Šiukšlės, šabakštynai ir nearti dirvonai. Gaila…
Bet aš ne apie „braliukus“.
Pas mus kino filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ II dalis.
Senukai ėmė normuot kondicionierių. Taupė freoną, ozoną ir brangųjį dyzeliną. Tai yra kondicionierių įjungdavo tik autobuso galiorkai sutartinai dūstant ir tik 5 min.
Bet tai tik baikos. Senukai išmintingojo TOMTOMO vedami (tarp kitko abu senukai turėjo po asmeninį TOMTOMĄ) pasuko kažkur, kur net Latvijos eiguliai nėra nosies įkėlę. Vienišuose kaimuose paskui mus bėgo basi vaikai, senutės išmesdavo iš rankų kauptukus, prie vyrų lūpų prilipdavo suktinės ir t.t. Kažkas man kuždėjo, kad autobusą šie žmonės tarp savo bulvių daigų mato pirmą kartą.
Asfaltas jau buvo pasibaigęs prieš 2 valandas, kai mes privažiavom žvyrkelio pabaigą. Priekyje matėsi senos kombaino vėžios ir …yzdec.
Švelniai rinkdami žodžius (na tai buvo rinktinis tekstas) mes įtikinom senukus, kad reikia apsisukti. Nors visagalis TOMTOMAS užsispyręs tvirtino, kad tos kombaino vėžios yra puikus regioninis kelias. Senukai išjungė savo dievus ir išsilankstė žemėlapius – ačiū die , mes dar Latvijoj. Apsisukom, pavarėm kokius 50 km. atgal. Paskui dar kokius 100km. žvyru ir vėl ant asfalto.
Privažiavom Rusų muitinę. Rusų muitinė reikalauja atskiro išsamaus pasakojimo. Galiu pasigirt man 2 m. ilgio pasienietė merkė akį. Pakankamai baisu.
ESTAI (primenu tai mūsų senukų pravardės) pabandė lėkt, bo toj toj ir šaibos baigsis… B lėkti motušė Rusija neleidžia. Rusijos asfaltas išlaikė tik pavadinimą. Paskutinį kartą jį lopė prieš kokį 30 metų. O dabar iš jo liko tik nuostabus Mėnulio paviršius. Senukas – autobuso savininkas ašaromis ir aimana lydėjo kiekvieną dunkstelėjimą, bumbtelėjimą ir girgždesį. Tada gi ESTAI pranoko patys save… Net be TOMTOMO patarimo jie nusprendė, kad reikia sukti iš pagrindinio kelio ir nukirsti kampą.
Mes buvom jau neįgalūs ginčytis. Ir net pritariamai linktelėjom. Kaip mes kirtom kampą… Kaip mes pjovėm grybą… 20 km/h greičiu mes važiavom gal 130 km. Tada jau gėrėm negailėdami savęs.
Aš jau prie pabaigos.
Geriausia tai, kad atvykus į nakvynės vietą, senukai rado jėgų ir įžūlumo ant mūsų rėkti, kad mes paskubėtume, nes jų „šaibos“ baigiasi. Aš palinkėjau jam labos nakties ir pasakiau:
- Mums pakankamai pagrįstai atrodo, kad jums patiems trūksta poros „šaibų“ ir vieno varžto!!!!
Paėjau į šalį ir paleidau šaibą…
Tai buvo tik pirmoji kelionės diena. Su šiais nuostabiais žmonėmis mes bendravome penkias. Nuostabu. Bet jau neberašysiu, labai jau reikia rinkti žodžius.

Ir pabaigai anekdotas apie estus
Ateina estas pas urologą ir skundžiasi:
- Dak–ta-re, man iš galo varva. Kas man?
Daktaras apžiūri esto galą ir klausia:
- Paci-en-te, kada paskutinį kartą mylėjotės?
Estas išlelemena:
- Lygiai, prieš dvi savaites.
Daktaras:
- Tada viskas normalu. Jūs vis dar baiginėjate…

Žymos: Tekstai