Stovykla Italijoje. Kelionė į stebuklų šalį. I dalis

Sveiki Brangieji!!! Taigi prisiminkime kaip mums sekėsi kelionė į makaronų ir picų kraštą.

Atsisveikinę su jūsų artimaisiais tėviškėje, pajudėjome link pirmojo kelionės tikslo – viešbučio Lenkijoje . Tai neįspūdingiausia maršruto dalis bet, deja, tenka išbandyti sesės Lenkijos teikiamus „malonumus“, bet žinokit, jeigu keliavote per šią šalį prieš gerus 5 metus, tai dabar keliai yra mažiau remontuojami ir turi daugiau apvažiavimų . Galbūt ši kelionės atkarpa skamba kiek nuobodžiai ir varginančiai, tačiau taip tikrai nėra. Tai pats geriausias laikas visiems susipažinti, susilipdyti kaip vienas kumštis, juk esam maža tauta ir turim pasauliui parodyti, kokie draugiški ir vieningi galim būti. Taigi, kad visi žinotų, kas su kuo keliauja, kiekvienas trumpai pateikė savo dosjė. Kai kuriuos kamavo mikrofono baimė, bet pradėjus šnekėti ji bemat išnyko .

Žavioji Venecija

Po trumpų prisistatymų, atėjo laikas sudalyvauti komandinėse varžybose. Susiskirstę į tris komandas, „Liūtus“, „Vėžlius“ ir „Lamas“ (pavadinimus pasirinko patys vaikai ) mūsų keliauninkai turėjo parodyti savo gabumus artistiškumo, meno ir intelekto rungtyse. Labai įstrigo „Liūtų“ sukurtas eilėraštukas (žaidimo esmė – kiekvienai komandai sukurti po trumpą eilėraštį, kuriame būtų panaudoti keturi mūsų duoti žodžiai), kuriame figūravo ir mano vardas .

Visi žinom – Rokas myli,

Bet dėl meilės jisai tyli,

O kai liūdi verda sriubą,

Į ją metą vieną pupą.“ !!!!

Pasijuokus ir pažaidus, vadovė Elena papasakojo mums Lenkijos istoriją ir jos pikantiškąsias detales.

Nepastebimai prabėgo laikas ir mūsų pilvukai pradėjo indikuoti, kad pats metas papietauti. Mūsų keliautojai labai norėjo užsukti į „sveiko maisto“ restoraną „Mcdonalds“, bet kadangi tokio pakeliui nebuvo, tai sustojome tradicinių Lenkijos virtuvės patiekalų . Vieni išbandė tokias sriubas kaip Flaki wolowe (žarnokų sriuba) ar Grochowka (tirštų pupelių sriuba), kiti tokius patiekalus kaip Žėberka w miodzie (šonkauliukai medaus padaže), zrazy zawijane (jautienos zrazai) , pierogi (koldūnai). Pasistiprinę, tęsėm kelionę toliau. Po pietų sužaidėm labai tinkamą tokiu metu žaisti žaidimą „Labanakt vaikučiai“. Taisyklės labai paprastos: mes užleidžiame filmą, o vaikai vieną po kitos užmerkia akeles. Galiu pasakyti tik tai, kad visas autobusas aktyviai dalyvavo . Šio žaidimo dėka likęs kelias iki viešbučio neprailgo ir mes jau beldėmės į „hotelio“ duris. Tik mums atvykus į viešbutį, žmonės, kurie jau ankščiau buvo čia įsikūrę, pasitiko mus plojimais ir lenkų kalba atliekamomis skanduotėmis. Įdėmiai išanalizavus teksto žodžius vadovė Elena nuvyko aplankyti višbutinių fanų ir jų skanduotes pavertė tyliais poteriais . Mažo nuovargio kamuojami susinešėm daiktus į kambarį ir puolėm tiesiai į miego pinkles.

Antrąją dieną pradėjome pasistiprinę lengvais pusryčiais Lenkijos viešbutyje ir nieko nelaukę patraukėme link šios dienos tikslo – Austrijos sostinės Vienos. Aaa… visai pamiršau anksčiau paminėti vieną pikantišką kelionės detalę!!! Mūsų grupę sudaro dvidešimt viena mergaitė ir vienas berniukas (va čia tai nuskilo jaunikaičiui!!). Grįžtant prie antrosios dienos, kelionės tikslas buvo pasiektas po pietų. Per tą laiką mes pravažiavome Čekiją ir nedideli gabalėlį tos pačios Austrijos. Kaip ir visad, mūsų istorines žinias apie šias valstybes praplėtė mūsų mylimoji vadovė Elena.

Prišvartavę autobusą, išskubėjome įsitikinti, ar iš tikro Viena tokia graži ir nepaprasta kaip apie ją kalbama. Nusivylę nelikome: įspūdingo dydžio ir grožio Habsburgų rūmai, Mocarto ir Marijos Teresos paminklai ir kt. Aplankę gražiausias vietas, nusprendėm, kad reikia netik pamatyti šį miestą, bet ir atsivežti jo dalelę į namus, o tą dalelę kiekvienas suprato kaip sau : vieni pirko drabužių ir avalynę, kiti gaivinančių gėrimų (tokių kaip „Fanta“,“Sprite“ ar „Coco-Cola“ ), treti nusprendė, kad jiem nėr ko gaišt parduotuvėse, o geriau pripildyt skrandžius austriškos virtuvės teikiamais patiekalais . Pabuvę Vienoje, sėdome atgal į autobusą ir patraukėme link pagrindinio kelionės tikslo – stovyklos „Rinaldi“. Šį kartą net nereikėjo siūlyti žaisti žaidimo „Labanakt vaikučiai“, nes patys vaikai savo iniciatyva jį sužaidė. Prieš pat miegą sustojome apsiprausti, kai kas ir užvalgyti, nes mūsų laukė visa naktis ant keturių ratų. Kad mūsų keliauninkams pavyktų užmigti greičiau, mes jiems pasekėm pasaką, kurios pagrindiniai personažai jie ir buvo (ištrauka: „ Seniai, seniai, kai dar medžiai šnekėjo ir pasaulyje vyravo magija, gyveno didelė šeima: dvidešimt vienos nepaprasto grožio sesės liepaitės ir vienas stiprus bei tvirtas brolis ąžuolas“ ). Kaip minėjau pradžioje, ši pasaka turėjo padėti užmigt, bet gavos taip, kad po pasakos visi plojo ir truputi išsibudino .

Laikas iš antros į trečią mūsų kelionės dieną prabėgo greitai ir mes jau stovėjome prie Adrijos jūros krantų, kur mūsų laukė keltas pakeliui į meilės miestą Veneciją. Apsiprausę sėdom į keltą ir pasimėgaudami jūros gaiva ir grožiu judėjome į plūduriuojantį Italijos miestą. Kadangi dar buvo gana ankstyvas paros metas ir žmonių dar ne daug, tai skubėjome apžiūrėti Venecijos įžymiausių vietų: Atodūsių tilto, Švento Morkaus aikštės, Dodžų rūmų ir kt. Po lengvos ekskursijos patraukėme apžiūrėti, ką mums pasiūlys šio miesto parduotuvės ir restoranai. Pasiūla tikrai didelė nuo „Maro“ kaukių iki „Ferrari“ suvenyrų parduotuvės. Apsižiūrėję ir „apsišopinę“ atsisveikinom su Venecija ir parplaukėm į autobusą. Nuo stovyklos mus skyrė keturių valandų atstumas ir mes nekantriai laukėm kada ten nuvyksim taip pat ir pavakarieniausim, nes pilvukai jau pradėjo „nerimauti“ . Taigi taip ilgai mūsų siekta stovykla pagaliau pasiekta!!!! Susinešėm daiktus į stovyklą ir patraukėm išbandyt itališkos virtuvės. Atsigavę ir pasistiprinę nusprendėm, kad jeigu atvykom į Italiją, tai turim iškart išbandyti Adrijos jūrą. Pirmas įspūdis apie jūra buvo tikrai nepakartojamas. Ne kiek neperdedu sakydamas, kad ji buvo tokia šilta kaip arbata. Druskų keliami į paviršių mėgavomės šiltu vakaru ir linksmai leidome laiką. Nors tai buvo pirma diena stovykloje, gal tiksliau pirmas pusdienis, bet užsiėmimų netrūko. Vakare visi patraukėm sudalyvauti italų rengiamoje diskotekoje paplūdimyje, kur vyksta gyvi pasirodymai. Pradžioje buvau informuotas, kad bus Lotynų Amerikos pasirodymas, bet kai nuvykom pasirodė, kad informacija buvo klaidinga. Tą vakarą mus pasitiko Disko šou. Aštuoni vyrukai persirengę disko stiliumi surengė pakankamai gerą pasirodymą, atlikdami tokių žinomų atlikėjų kaip Jackson ar Disco Stew dainas. Pajudinę klubus, grįžom į išsvajotąsias lovas „Rinaldi“ stovykloje.

Kadangi ankščiau buvau pasižadėjęs pabėgioti rytinį krosą su vaikais, tai teko šiek tiek paankstintai išsiridenti iš lovos ir keliauti į paplūdimį, bet tikrai nesiskundžiu (P.S bėgo tik trys mergaitės kartu ). Lengva mankšta ir krosiukas greitai prablaškė rytinį žiovulį, o jūra galutinai pažadino. Po rytinės mankštos patraukėm pasistiprinti pusryčiais ir tiesiai į „pležą“ pasilepinti saulės spinduliais. Iki pietų deginomės, žaidėm tinklinį, maudėmės, tiesiog „fun“ leidom laiką. Po laisvalaikio prie jūros grįžom papietauti ir mūsų jau laukė pirmoji išvyka. Susėdę į autobusą patraukėm į „Imax“ kino teatrą ir „Oltramare“ parką. Pirmiausiai aplankėm „Imaxą“, kur stebėjom filmą „T-Rex“ (3-D filmas apie dinozaurus). Nežinau kodėl, bet žiūrint šį filmą išlieka tendencija ketvirtadaliui mūsų keliautojų užmigti . Gėda pasakyt, bet ir pats buvau truputi prisnūdęs . Po filmo seanso patraukėm į „Oltramare“ parką, kuris yra dvidešimt sekundžių atstumu nuo „Imaxo“. Pagrindinis šio parko „koziris“ – delfinariumas. Iki delfinų šou dar turėjom šiek tiek laiko, todėl aplankėm dar vieną filmą „Planeta terra“. Jis taip pat pateikiamas 3-D formatu, bet yra ir ekskursija po tris kambarius, susijusius su šiuo filmu. Šiuose kambariuose ne tik stebime, kaip formavosi mūsų planeta, bet ir jaučiam šio formavimosi efektą, turiu omenyje tai, kad juose yra pilna prietaisų, kurie skleidžia šilumą, purškia vandenį ar leidžia dirbtinį sniegą. Šiame parke turėjom galimybę pasivaikščioti po dirbtinai padarytą atogrąžų mišką. Apibendrinus, šis parkas supažindina mus su pasauliu ir kaip mes turėtume elgtis su savo motina gamta . Taigi po šių mažų pasivaikščiojimų atėjo pats tas laikas „desertui“. Susiradę laisvas vietas, nekantriai laukėm delfinų pasirodymo. Šou buvo tikrai gražus: mus džiugino šeši delfinai (nors vienas delfinas buvo labiau panašus į orką ) ir jų dresuotojai. Po pasirodymo paprašiau vaikų palyginti šį šou su Klaipėdos delfinariumu, tai daug kas sakė, kad lietuviški delfinai profesionalesni, bet aplinka kurioje vyko šis šou paliko didesni įspūdį. Po visų pasirodymų sėdom į autobusą ir patraukėm atgalios į stovyklą vakarieniauti. Turbūt ne paslaptis, kad jeigu stovykloje esi naujokas, tai reikalingos krikštynos. Tai kaipgi atvykus į Italija mes galėjome be jų apsieiti. Pavakarieniavus vaikai susirinko į paplūdimį pasiruošę maudymosi kostiumus ir kaustomi lengvos baimės laukė, kas gi čia jiems bus. Kadangi mūsų stovykla pramoginė, tai ir krikštynos buvo lengvos formos, tikrai niekam nereikėjo valgyti smėlio ar plauti akis jūros vandeniu . Išsirikiavus vorele stovyklautojai priėmė pasižadėjimo priesaiką (ištrauka : pasižadu kasdien valgyti makaronus, maudytis sūrioje jūroje ir kt.) . Po priesaikos vaikai buvo apšlakstyti „šventu“ stovyklos vandeniu ir taip galutinai pakrikštyti į tikruosius stovyklautojus. Pabaigus krikštynas smagiai nėrėm į šiltą jūros vandeniai. Kadangi aš nebuvau pasiruošęs maudymuisi, tai nėjau kartu maudytis, bet galbūt tai buvo blogas sprendimas, nes vadovė Elena sugalvojo prieš mane sąmokslą ir liepė mergaitėms mane įtempti į jūrą. Įsivaizduokit, kai dvidešimt viena mergina mane neša per paplūdimį, o po to šveičia tiesiai į vandenį. Taigi prisižaidę prie jūros grįžom į viešbutį nusipraust ir pasiruošt apsižvalgymui po Torre Pedrera miestelį. Lengvai apsižvalgę miestelyje, mūsų keliauninkai grįžo namo pailsinti savo galvelių ir prikaupti energijos sekančiai dienai.

Žymos: Diskoteka, Išvykos, Italija, Jūra, Stovykla