O čia jau reikia atsargiai, nes tiek žygis prie šaltinio, tiek į plėšikų pilį susilaukia įvairių vertinimų. Juk į stovyklas susirenka labai skirtingi vaikai. Tiesa tai, kad tarp šiuolaikinių vaikų yra nemažai išlepusių (nepabijokim to žodžio) ir fiziškai silpnų (arba bent jau apsimetinėjančių). Todėl, pasitaikė, kad kilo erzulys įveikiant numatytą maršrutą. Buvo net taip, kad stojo pusiaukelėj ir nė žingsnio. Na bet šiaip taip susitvarkėm. Todėl prieš einant reikia būtinai perspėti, koks tai žygis ir kiek jėgų jis atims. O žygis štai koks.
Žygis – Šaltinėlis
Išeini iš stovyklos ir tenka nužygiuoti apie 4 km nelabai stačiu, tačiau šiek tiek kylančių keliu. Pasiekus tikslą prieini iš žemės gelmių bėgantį ir natūraliai mineralais bei angliarūgšte prisisotinusį vandenį. Tikra palaima jėgoms atgauti ir kūną palepinti naturaliu mineraliniu vandeniu. Atsigaivinus ir atgavus jėgas, šiek tiek pailsėję patraukiame atgal į stovyklą. Šiuo žygiu susipažystam su visame pasaulyje populiaria aktyviojo turizmo dalimi – “trekkingu”.
Žygis – Plėšikų pilies griuvėsiai
Nors aš jį pervadinčiau į žygį prie skardžio 
Mūsų laukia apie 4 km tikrai ekstremalaus, bet tikrai verto pastangų žygis. Išeinant iš stovyklos iškart prasideda “extreme”: braunies pro žolynus, kopi iškart ilgoka ir stačia įkalne, kurią įveikus jauti didelį palengvėjimą. O galvoje nevalingai sukasi mintis: jei dar taip, tai viskas – sukuosi ir maunu atgal. Mus veda vietos gidas, mauglis Dežo . Būtina jį perspėti, kad neįsijaustų į tarzanišką keliavimo būdą, bet tai dažniausiai veltui . Toliau kelias normalus, visą laiką einam mišku ir miško takeliais, kelis kart atsiveria ypač nuostabi panorama. Takeliai painūs: kelis kart reikia pasukt, tai kairėn, tai dešinėn, todėl svarbu, kad niekas neatsiliktų, ar kur nenužioplinėtų. Žygį tęsiame statoku takeliu, o artėjant prie skardžio ypač statu. Kai kurie pasinaudoja patikimiausiu kopimo būdu – “keturiom”. Viskas ir su kaupu atsiperka užkopus į viršūnę – tai vaizdas, pakraunantis jėgomis, įspūdžiais, pasitikėjimu savimi.
Panorama
Ant skardžio turim pakankamai laiko tiesiog pasėdėt ir pamąstyt, pasidaryti nuotraukų, pailsėti. Sėdėdamas jauti, kaip tavo mintys nuskrenda kažkur toli, toli, supranti, koks žmogaus jėgos ir galimybės neturi rbų.
Tačiau ten skardis ir nereikia pamiršti, kad tai be galo pavojinga! Instruktažas privalomas: griežtai nesiartinti prie krašto, nes kol nukrisi ant žėmės, mes spėsim pareit 
. Taip ten tikrai aukštai.
Pasimėgavę didybe patraukiam atgal į stovyklą. Atgal kelias lengvesnis, nes eini žemyn, tačiau jėgų mažiau, pakeliui atsigaivini kalnų upelio vandeniu, žiūrint, koks oras pasitaiko.
Prie kalnų upelio
Pamačius stovyklą tikrai gera pasidaro, patikėkit
