Pirma diena Bulgarijoje
Varnos oro uoste lėktuvas nusileido 11.00 val, greitai pasiėmėm lagaminus, o atvykimo salėje mūsų jau laukė agentūros ,,Tural” atstovė. Karščio banga iškart pribloškė, laimei , autobuse kondicionierius gerai veikė. Kelias iš oro uosto į ,,Albatroso” stovyklą Kranevo miestelyje neprailgo. Už gero pusvalandžio jau riedėjome siaura Kranevo pagrindine gatvele. Paskui – įsikūrimas, stovyklos administracijos instruktažas, po jo – dar vienas instruktažas prie jūros. Mačiau, jog maniškiai lengvai sutriko ir pradėjo šnabždėtis – maudytis vieniems negalima, iš stovyklos išeiti taip pat, naktį miegoti, jokių svaigalų, triukšmo. Paaiškinau, jog nebus tokia baisi tvarka, bet tvarka bus. Reikia apsiprasti, suvokti, jog esi ne vienas, o su grupe ir viskas bus ok. Aš buvau teisi – adaptacija trūko neilgai. Vakare pasivaikščiodami nuėjom prie jūros, susėdom į ratą ir pasakojom kiekvienas apie save. Labiausiai suintrigavo mažiausios keliauninkės – aštuonmetės mergaitės mintys. Ji pasisakė išvažiavusi stovyklon, nes negalėjo nusileisti vyresniam broliui, kuris tą pačią dieną išskrido Turkijos stovyklon. Jai taip pat būtina buvo keliauti, tad tėvai pasirinkimo kaip ir neturėjo. Negana to, mažoji sako, jog ji pati susitaupė pinigų kelionei, o tėveliai tik šiek tiek pridėjo. O hobis jos – žiūrėti siaubo filmus ir juos aptarinėti. Tai štai tokia kieta pasirodė mūsų geltonkasė pirmą dieną, tokia ir išliko visą kelionę.
Paslaptingoji Langoza
Taip vadinasi pirmoji mūsų kelionė arba ekskursija. Išvertus žodį Langoza, reiškia medis vandeny. Tai draustinio teritorija, o medžių vandeny tikrai matėm daug, plaukdami Kamča upe. Medžiai raizgosi visoje pakrantėje ir jautiesi lyg džiunglėse. Ekskursijos gidė pasiūlė atkreipti dėmesį būtent į pakrantes, kur galima pamatyti į Raudoną knygą įrašytų retų gyvūnų bei paukščių. Visi vaikai nufotografavo snaudžiančius vėžlius, o akylesnieji sakosi matę ir gyvatę su karūna ant galvos… Upė Kamča įteka į Juodąją jūrą – toje vietoje mūsų kateris apsisuka ir, pasigrožėję vaizdu, grįžtame atgal. Gidė minėjo, jog Kamča keičia savo vagą įtekėdama į jūrą. Bet aš pamaniau, jog ji suklydo arba aš ne taip ką išgirdau. Priplaukus prie tos vietos man net akys ant kaktos iššoko – pernai ji visai kitaip vingiavo į jūrą, tiesiog dešiniau, šiemet kairiau. Matyt, tiesa, kad ši vieta paslaptinga. Ne veltui ten būnant reikia išmesti vandenin blogas mintis bei ketinimus – jie nuplauks ir tu liksi švarus. Kelionę tęsiame apžiūrėdami buivolų bandą. Iš pradžių neatsirado drąsuolių, galinčių prieiti prie toną sveriančio gyvulėlio. Paskui nebeliko nepaglosčiusio ar nenusifotografavusio šalia buivolų. Už keliolikos minučių mūsų autobusas sustojo prie kavinės, kurioje vaišinomės buivolų pienu. Skonis panašus į jogurtą, tik gerokai rūgštesnis. Bet maniškiai kažko buvo nevalgūs, matyt, akyse stovėjo matytų buivolų vaizdas. Šalia kavinės vietinis žmogelis atvedė ir pririšo ganytis savo asiliuką. Netrukus girdžiu mergaičių tekstą:
- Žiūrėk, asilas! Visai kaip tikras.
Trečiasis šios ekskursijos punktas – ekstremalus važiavimas retro automobiliais. Reikia pasidalinti į dvi grupes – didžiuosius susodinu į pirmą automobilį – ten daugiausiai ekstrymo. Pati su likusiais susiropščiu į antrąjį. Trečiajame, kur mažiausiai ekstrymo mūsiškių nėra.Važiavome nepravažiuojamais keliais, šokinėjom nuo sėdynės iki lubų – taip mėtė aukštyn. Iš važiavusių pirmu automobiliu sulaukiau ženklo – aukštyn iškeltas nykštys. Tą dieną vaikams ši atrakcija labiausiai patiko. Paskui vakarieniavome Medžiotojų namelyje, ten vyko konkursai ir estafetės. Iš pradžių vangiai dalyvavę mano kūdikiai palaipsniui išsilingavo. Galiausiai taip atsipalaidavo, jog stebino savo kūrybiškumu. Po to sekė loterija, kurioje nelaimingų bilietų nebuvo. Visą tą dieną mus lydėjo du vietiniai vyrukai – vienas operatorius, filmavęs išvyką, o kitas – animatorius – žaidimų ir geros nuotaikos organizatorius. Jie labai panašūs , lyg broliai dvyniai, tad aš juos praminiau ,,berniukais kibaldžiukais”. Per loteriją gidė skelbė laiminguosius numerius rusų kalba (nes mes iškylavome su vaikais iš Rusijos), o aš vertėjavau. Kibaldžiukams tiek patiko tarti skaičius lietuviškai, jog jie varžėsi tarpusavyje, kuriam pirmam aš pašnibždėčiau į ausį lietuvišką skaičiaus vertimą. Tuomet jie iškilmingai įgarsindavo mūsų vaikams – tai buvo smagi atrakcija. Vakaro pabaigoje šeimininkai užkūrė laužą.
Ir šis tas ,,ne į temą”. Medžiotojų namelyje mes praleidom apie 4-5 val., be organizuotų atrakcijų buvo galima pasivažinėti arkliuku ar pašaudyti lanku. Buvo galima pasivaiščioti miško takeliais. Kažkuriuo metu pasigedau mūsų mažosios aštuonmetės. Patikrinau miško takelius – nėra. Jau šiek tiek neramu. Nubėgu į autobusą, o ten vaizdas – aplink mažąją susispietusios kelios keturiolikmetės ir toji pasakoja siaubo filmus. Ką gi, ji rado būdą kaip neužmigt, nes jai gal ir per ilga buvo ši diena su per daug įspūdžių.
Žymos: Buivolų pienas, Bulgarija, Ekstremalu, Išvykos, Nuotykiai
