Stovykla Bulgarijoje pagal Rasą. III dalis

Tegyvuoja kartingai!

Į trasą su vėjeliu

Paskutinė mūsų ekskursija vadinasi Kaleidoskopas. Jos metu aplankome uolose esantį Aladža vienuolyną, ten paliekame savo raštelius su norais – juk stebuklingoje vietoje viskas pildosi.Patraukiame link EKO parko, kur važinėjamės karietomis, jodinėjame arkliuku, apvaikštome parką ir apžiūrime retus augalus. Būtent čia ir gimsta dar viena linksma mūsų istorija. Tvenkiasi labai juodi debesys, o mūsų dar laukia kartingai. Sunerimusi stovyklos direktorė kas 15 min. skambinėja gidei ir teiraujasi ar mes dar ne šlapi. Aš gidės paprašau- gal galima greičiau, nes vaikai labai nori kartingais pasivažinėti. Gidė, šiaip jau temperamentinga moteris, norinti gerai ir, mano prašymu, greitai atlikti savo darbą, palydi mus prie vieno reto augalo ir sako: tai krūmas. Ir apibūdina greitakalbe koks jis. Tuoj pat mes jau prie kito augalo ir ji vėl ta pačia greitakalbe klausia: “vaikai, kas čia?” Ir nelaukdama atsakymo , išpoškina – čia krūmas. Maniškiai visi pradeda prunkšti. O paskui dar ilgai jie vienas kito klausinėjo – kas čia? Ir atsakinėjo – čia gi krūmas. Linksmai, ne piktai tai darė.

Aplankę ,,krūmus”, atvykome į kartingų trasą. Ojojoj, koks šurmulys čia kilo, kaip skubėjo visi kuo greičiau užsidėti šalmus ir paimti į rankas vairą. Mažoji mūsų aštuonmetė važiavo su instruktoriumi, o paskui entuziastingai pasakojo, jog posūkyje instruktorius vos neiškrito iš kartingo. Ilgai negalėjau išprašyti jų iš kartingų aikštelės. O kai kurie krapštė pinigines ir suko papildomus ratus. O aš….vaidinau, kad man nelabai patinka kartingai. Ir tik nedaugeliui prisipažinau – bijau, nei karto nesu važiavusi ir būtinai atsitrenkčiau į sieną ir gėda būtų gi. Tačiau mano mergaitės įtikino – verta pabandyti. Pasižadu, sekančios kelionės metu išbandysiu tą žvėrį.

Paskutinė diena

Nori ar nenori ateina paskutinė diena. Ir tą dieną dar norisi suspėti visur – pasimaudyti, pasideginti, pasivaikščioti mieste. Norisi lyg padėti tašką išvažiuojant namo. Lyg tyčia, taip sutapo, jog tą dieną mūsų laukė pasirodymas scenoje, vietiniai tai vadina ,,vizitine kortele”. Pagal stovyklos renginių planą mūsų ,,vizitinė kortelė” buvo nukelta į paskutinę dieną. Abejonių nekilo, kad viena mūsų keliautoja – Lina – atliks dainą. Nes tai ne šiaip sau Lina , o Eurovizijoje Lietuvą atstovavusi Lina Joy. Aš buvau visiškai rami – pasirodymas pavyks. Repeticijos metu muziką mums leidęs vyrukas aikčiojo ir plojo, išgirdęs Linos dainą. Paskui pribėgo ir patarė jai būtinai sudalyvauti Eurovizijoje, kai mes atsakėm, kad ji jau dalyvavo, jis tik sumirkčiojo ir paprašė leidimo nusikopijuoti dainą. Mūsų pasirodymas buvo NUOSTABUS!!! Visi ėjo ir sakė Linai komplimentus. Ir dar vienas momentas buvo vykęs – pasirodymo metu aš pasakiau keletą sakinių apie Lietuvą, trys mergaitės pasipuošė vėliavos spalvų rūbais. Ir mes ,, iškėlėme savo vėliavą” – vaikinai pakėlė merginas. Sulaukėm gausių plojimų. Tad pasirodymas buvo puikus – nes VAIKAI PUIKŪS.

Dar vienas paskutinės dienos akcentas – tinklinio varžybos. Mūsų komanda ir komanda ,,Ruskij standart”. Sutarėm, jog sudėtis mišri. Atėję į aikštelę nustebome, kad priešininkų komandoj penki vaikinai ir viena mergaitė, o pas mus – po tris. Labai jau tiksliai tų skaičių nebuvom suderinę, bet pasiklausiau jų vadovės ar neįmanoma pakoreguoti sudėtį. Dabar galiu prisipažinti – vaikams tada ne viską išverčiau į lietuvių kalbą, pasakiau – svarbu dalyvauti, o ne laimėti. Tikėjau tuo ką sakau, bet viduj jaučiau kirmėlę slankiojančią. Gražiai žaidė mūsų komanda, bet anoji žaidė gražiau, matėsi – jie labiau treniruoti. Pralaimėjom mes tas varžybas, bet mandagiai pralaimėjom. Ir nosies nenukabinom. O antrą kėlinį atsilikom tik dviem taškais. Dabar pasakysiu, tai ką nuslėpiau – tasai ,,Ruskij standrat” pasiskolino iš kito būrio keletą žaidėjų vaikinų, nes jų būryje nebuvo norinčių ar mokančių žaisti tinklinį mergaičių. Tad nereikia norėti laimėti varžybų prieš visą stovyklos rinktinę. O gal ir reikia. Sekantį kartą mes dar pabandysim. Po varžybų klausiu, kokio prizo komanda pageidautų, vaikinai atsako – alaus šalto ir juokiasi. O mergina viena pasiprašė pasilikti dar stovykloje ir netrukus pasitaisė: pasilikti su visais stovykloje.

Tad štai kokie mes humaniški ir draugiški. O klausimų “kaip galima čia pasilikti?”  girdėjau ne vieną ir ne du. Iš pradžių mano gražuolės merginos siūlėsi be atlygio padirbėti virtuvėje, paskui žadėjo indus plauti, galiausiai ir wc šveisti joms neatrodė nemalonus darbas. Deja, viskas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Jau sutemus sėdėjome ratu prie jūros ir kalbėjome vieni apie kitus, apie įspūdžius ir nuotykius. Kalbėjo kiekvienas, neraginamas. Tolumoje žibėjo artimiausio miestelio žiburiai, o danguje – gal nukrito žvaigždė, gal blykstelėjo žaibas. Tamsoje švietė mūsų akys ir širdys. Gera ir taškas.

p.s. manęs bičiuliai kartais teiraujasi, ko aš važiuoju į tas keliones – atsakomybė, nuovargis ir t.t.

Kodėl važiuoju ir važiuosiu – parašiau visuose šiuose pasakojimuose iš kelionės Bulgarijoje.

Ir dar vienas , pabaigai : oro uostas, laukiam susodinimo į lėktuvą namo, nusibodo laukti. 5,30 val., esam nemiegoję visą naktį. Viena Sirenų sako:

- Gerai, kad neėjom paskutinę naktį į diskoteką, sėdėtumėm dabar kaip balos.

Iki. Rasa – Lietuva – gimtinė prie upės

Žymos: Bulgarija, Išvykos, Jūra, Šokis, Stovykla, Tinklinis