Stovykla įsivažiavo. Aklimatizacija pavyko. Pavyko sakau tada, kai saulėj pečius ir nosį nusvyla ne daugiau trijų saulės ištroškusių. Šį kartą apsiraudonino tik pačios garsiausios vandens tinklinio varžybų sirgalės – Justė su Simona. Bet kaip joms tinka raudonis ant pečių ir veido:)
Po Dedeman vandens parko ir linksmo panaktinėjimo Antalijos Beach Park’e trečią stovyklos dieną pradėjom po gero miegučio. Žadinomės priešpiečiams apjungtiems su pusryčiais, kas angliškai skamba ‘brunch’ [breakfast+lunch]. Dalios palepinti skanėstais pajudėjom link Sagalasos antikinio miesto, įsikūrusio 1500 m virš jūros lygio. Tik pagąsdinom Tauro kalnus Marijono daina “1-2-3 mūsų būgnai skamba, mes ateinam garsiai…” kaip prapliupo susikaupę prieškalnėse lietaus debesys. Pagąsdino, bet neišgąsdino. Pats pabėgo po 20 min.
Kalnuose
O kalnų oro šviežumas, augalų ir kalnų spindesys saulei pasirodžius. Pats Memetas spragsėjo fotoaparatu ne kiek ne mažiau už mus. Pirmas rimtesnis sustojimas piemenų poilsiavietėje prie šaltinėlio. Tai mūsų arbūzo aukojimo vieta. Arbūzas, šiuo atveju, ne kieno nors pravardė, o rituališkai į kalną neštas žemės vaisius. Kiekvienam vaikinui buvo suteikta garbė panešti 10 kg arbūziuką. Velniškai skanus buvo. Ypač derėjo prie Dalios iškepto kekso.
Ilgai poilsiu piktnaudžiauti negalėjom, nes nuo kalnų nusileido gal 150 avių banda su 60-70 metų piemenaite. Aš žavėjausi jos skraidymu akmeningais skardžiais ir skardžiu balsu, kuriuo ji šaukė avis.
Dūsaudami padūsaudami ir mes viršuje, kur atsiveria nuostabiausi Tauro kalnų ir slėnių panoramos. Bet čia dar ne tikslas. Visiškas siurprizas buvo tai, kad Memetas suorganizavo pasisvečiavimą pas tikrą kalnietį, gyvenantį kalnuose be elektros, be visų mums, atrodytu, privalomų patogumų. Gal tiksliau, šeimą, nes 73 metu Ibrahimas gyvena su 65 metų žmona Heva ir dar pas juos svečiavosi trylikametis anūkas. Akmeninis namas, šalia jo ganosi avys, keli arkliai ir asiliukai, šuniukas. Šeimininkai kviečia į namo vidų. Nusiauname ir žengiame į jų vienintelį gyvenamąjį kambarį, kur grindys nuklotos patiesalais. Vienoje sienos dalyje rusena ugnis, ant kurios pastatomas virdulys. Šeimininkų veiduose neišnyksta šypsena. Dar daugiau, jie tokie laimingi, tyri ir trykštantys neapsakoma šiluma. Ibrahimas paima į rankas bambukinę fleitą ir trobelėje, tarsi didžiausiuose pasakų rūmuose, suskamba nuostabi muzika… Manęs nebeliko… kuriam laikui. Po to dar vaišinomės airanu (jogurtas skiestas vandeniu), turkiška arbata ir senolio pasakojimais.
Svečiuose pas kalnietį
Ir žiūrėk vėl stovykloj. Vakarienė, “Alias” ir neilgas vakarojimas, nes ryt mūsų laukia raftingas Beskonako nacionaliniame parke. Rytas saulėtas kaip ir kasdien. Kelios valandos kelio iki raftingo centro ir mes jau ginkluoti irklais, pasipuošę liemenėmis ir šalmais sėdim valty po 8. Slenksčiai, taškymaisi, šokinėjimai i upę, papietavimai. Praplaukėm 13 kilometrų sraunia ir pilna raftingistų upe. Kiek pavargę, pasvilę saulėje maunam Antalijon. Laikas lauktuvėms – turgus. O va čia ir pasirodė, kad ką jau ką, bet derėtis tai tikrai mokam. Kas apyrankių, kas akinius, kas diržą, o jau kaljanų kiek atkeliaus i Lietuva. Svarbiausia, kad patenkintas pardavėjas ir patenkintas pirkėjas – ar ne idealu? Ta proga galima dar panaktinėti po Antaliją.
Tad tokios tokelės iš Viduržemio juros pakrantes.
susisuko kasiaka per 15 sekundziu
O smaukiau
DD